Skonio stiprikliai – Baltoji mirtis

Jei Lietuvos kaime gyvenančiai močiutei pasakytumėte, kad ji į maistą pribėrė į narkotikus panašios medžiagos, ji išsprogintų akis. „Lietuviškas maistas labai sveikas“, – ne kartą girdėjau taip tvirtinančius lietuvius. Šiaip jau lietuviai mėgsta pašiepti lašiniais liulančius amerikiečius, tačiau pamiršta perskaityti etiketes prekybos centruose. Dešros, padažai, mišrainės, sriubos gardinamos E621 arba natrio gliutamatu – medžiaga, kuria laboratorijose mokslininkai tukina žiurkes.

Dešra su žiurknuodžiais

Prieš septynerius metus vokietis profesorius Michaelis Hermanussenas nuėjo su žmona į prekybos centrą. Laukdamas, kol moteris išsirinks dešrą, jis ėmė studijuoti dešrų etiketes. „Mononatrio gliutamatas“ – toks užrašas jį šokiravo.

„Ši dešra su žiurkių nuodais. Mes jos tikrai nepirksim“, – susierzinęs mokslininkas tarė žmonai. „Juk tai tik plačiai naudojamas skonio stipriklis, nieko bendro su žiurkių nuodais“, – nustebo moteris.

M.Hermanussenas mintimis grįžo į laboratoriją, kurioje mokslininkai tyrė žiurkių augimą. Graužikams švirkšdavo mononatrio gliutamatą, kad sustabdytų augimo hormono išsiskyrimą. Nuo injekcijų žiurkės pradėdavo nesaikingai ėsti ir taip nutukdavo, kad matydavosi tik lašinių kalne blizgančios akys.

Kas atsitinka, jei natrio gliutamatas ne švirkščiamas, bet suvalgomas? Toks klausimas šmėstelėjo M.Hermanuseno galvoje, kai jis stovėjo prie dešros lentynų. Jis pradėjo ieškoti mokslinės literatūros ir pamatė, kad yra labai daug publikacijų apie tai, kad mononatrio gliutamatas yra neurotoksinas – nervų ląsteles apnuodijanti medžiaga. Tačiau tyrimų apie natrio gliutamatą maiste nebuvo.

„Pradėję maitinti žiurkes gliutamatiniu maistu, pamatėme, kad jos ima nesaikingai ėsti ir nutunka“, – rezultatas patvirtino mokslininko hipotezę. M.Hermanussenas mano, kad lygiai tas pats vyksta ir su žmonėmis.

„Buvo manoma, jog kinai šiai medžiagai yra nejautrūs. Mononatrio gliutamato į kinišką maistą beriama jau daug dešimtmečių. Tačiau pastaraisiais metais kinų vaikai ėmė kentėti nuo nutukimo, – profesorius aiškina, kad natrio gliutamatas iškart sukelia didesnį apetitą, nes jis yra neurotransmiteris – cheminė medžiaga, perduodanti impulsą tarp nervų ląstelių. Ilgainiui smegenų ląstelės, „atsakingos“ už sotumo jausmą, apnuodijamos ir nustoja veikti. Tai akivaizdu, ištyrus gliutamatu skanintu maistu šertų žiurkių smegenis.

Paskanintas maistas veikia kaip narkotikai

Jau nuo praėjusio amžiaus pradžios buvo kalbama, kad mononatrio gliutamatas suteikia patiekalams dievišką skonį. „Umami“ – šį žodį, kuris lietuviškai verčiamas „gardumo esencija“, pirmieji ėmė vis dažniau kartoti japonai. 1908 metais japonas Kikunae Ikeda iš kombu jūržolių išskyrė skoninę medžiagą, suteikiančią valgiams nuostabų skonį. Tai – gliutamo rūgšties natrio druska, amino rūgštis, esanti baltymuose.

Balti beveik beskoniai kristaliukai – taip atrodė susintetintas natrio gliutamatas. Po metų K.Ikeda įkūrė šią medžiagą gaminančią kompaniją „Ajinomoto“.

JAV maistą gliutamatais imta skaninti po Antrojo pasaulinio karo. Amerikiečiai pastebėjo, kad skonio stiprikliu pagardintas japonų kareivių maisto davinys yra neįprastai skanus. Aukso kasyklos verslininkams! Iš pigių mėsos atliekų tapo įmanoma pagaminti puikias mėsos skonio dešras.

„Mononatrio gliutamatas veikia panašiai kaip marihuana“, – toks endokrinologo Sauliaus Grigonio pasakymas iš pradžių mane prajuokina. Tačiau jis kalba rimtai. Ir besisvaiginantieji marihuana, ir besimėgaujantys paskanintu maistu rizikuoja nutukti. „Taip sudirginama organizmo endokanabinoidinė sistema. Organizme padidėja insulino kiekis, žmogus labai užsinori valgyti, – aiškina medikas. „Organizme natūraliai yra medžiagų, kurios tonizuoja ir teigiamai veikia imuninę sistemą. Tačiau kai tų medžiagų kiekis tampa didžiulis, organizmas stimuliuojamas per daug“.

Jei mononatrio gliutamato veikimas panašus į narkotikų, gal prie jo ir priprantama kaip prie kvaišalų?

Taip gali būti. Prie chemiškai paskaninto maisto pripratę vaikai nenoriai žiaumoja natūralius patiekalus. “McDonald’s” mėsainiai juos traukia labiau nei močiutės gaminti mėsėčiai. Tiesa, močiutės ir mamos gali paskaninti maistą, berdamos „Vegeta“ ar „Santa Maria“ prieskonių mišinius – juose taip pat gausu smegenis nuodijančios medžiagos. Vaikams gliutamatai pavojingesni negu suaugusiems, nes greičiau su krauju patenka į smegenis.

Koks skonio stipriklio ir sunkių ligų ryšys?

„Nesąmonė viskas čia. Aš naudoju tą gliutamatą, o valgau mažiau už tave. Jei žmogus persivalgo, kaltas ne maistas, o silpna valia“, – neseniai išdėstė man draugė. Aš susimąsčiau – gal iš tiesų mononatrio gliutamatas kenkia tik tiems, kurie turi polinkį persivalgyti. „Paimk užkandos prie alaus – pora pakelių natrio gliutamato“, – taip pokštauja chemikai ir ramiai traškina bulvių traškučius.

„Jeigu nuolat žmogus valgytų natrio gliutamatu gausiai pagardintą maistą ir jo individualus jautrumas šiai medžiagai būtų didesnis, tai tikrai atsitiktų kaip su pelėmis – greičiausiai jie prarastų saiko jausmą“, – mano Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja profesorė Janina Tutkuvienė.

Žmonių jautrumas gliutamatams skiriasi. Antropologė samprotauja, kad lietuviai gali būti ne tokie jautrūs kaip kitos tautos, kurios per visą evoliuciją prisitaikė prie labai mažų baltymo kiekių maiste.

Po gausiai E621 pagardintų kiniškų pietų sveikata pagenda ne visiems. Tačiau tai nereiškia, kad medžiaga neveikia tų, kurie nejunta didelio blogumo. Mokslininkai tebetyrinėja ryšį tarp gliutamatų ir infarkto, insulto, epilepsijos, sklerozės, šizofrenijos, Alzheimerio, Parkinsono ir Huntingtono ligų.

„Tai gali būti tiesa. Tačiau rimtų mokslinių tyrimų nėra, nes nelabai kas nori juos finansuoti, – profesorę piktina tai, kad korporacijos mėgina nuneigti net labai aiškius tyrimus, kurie rodo, kad natrio gliutamatas apnuodija su sotumu susijusias smegenų ląsteles. – Jie netvirtina, kad tai yra nežalinga. Jie sako – kada bus įrodyta, kad tai yra tikrai žalinga, mes tos medžiagos nenaudosime. Toks argumentas absurdiškas. Pasekmės gali pasirodyti ne po kelių dienų, o po dešimties metų“.

Natūralių gliutamatų yra motinos piene

Jau 1968 vienas medicinos žurnalas išspausdino kiniško maisto poveikiu besiskundžiančio Ho Man Kwok laišką. „Kiniško maisto sindromas“ – taip žurnalo redaktorius pavadinimo laišką ir šis pavadinimas prigijo. Maudžianti galva, besidaužanti širdis, skausmai krūtinėje, kaistantis veidas, dirglumas, pykinimas, silpnumas dusulys ar niežėjimas – tokie yra vadinamojo kinų maisto sindromo požymiai. Jau tada, prieš penkiasdešimt metų mokslininkai kėlė versiją, kad Ho Man Kwok prastai jaučiasi nuo į kinišką maistą gausiai beriamo gliutamato.

Tačiau 1969 gliutamatą parduodančios įmonės įkūrė Tarptautinį gliutamato technologijos komitetą. Vėliau atsirado daugiau organizacijų, kurios rūpinosi, kad viešojoje informacijoje apie mononatrio gliutamatą būtų kalbama kaip apie saugų maisto priedą.

„Seniai buvo žinoma, kad natrio gliutamatas yra neurotoksinas. Būtent dėl to mokslinininkai jį švirkštė laboratorinėms žiurkėms. Tačiau tvirtinta, kad taip veikia injekcijos, o šią medžiagą dėti į maistą saugu, – mokslininkas M.Hermanussenas tvirtina, jog jo atliktas eksperimentas parodė, kad taip nėra, – Paaiškėjo, kad rimtos problemos atsiranda žiurkes maitinant maistu, kuriame yra nuo trijų iki penkių kartų daugiau mononatrio gliutamato negu žmonių valgomose dešrose. Pasirodė, kad reikia ne itin didelės medžiagos koncentracijos, kad ji pakenktų“.

Vienas iš skonio stipriklio gynėjų argumentų – tai, kad gliutamatų yra ir natūraliame maiste: sūryje, grybuose, mėsoje, netgi motinos piene. Tačiau profesorė J.Tutkuvienė aiškina, kad susintetintas mononatrio gliutamatas yra kenksmingas: „Tai izomeras, veidrodinis natūralaus gliutamato formulės atspindys. Natūralus gliutamatas ilgiau išsilaiko susijungęs su receptoriais smegenų sotumo centro ląstelėse ir žmogus jaučiasi pavalgęs. O sintetinio gliutamato molekulė atsipalaiduoja greičiau ir žmogus vėl alkanas“.

Beje, yra aiškinimų, kad gliutamatais pagardintas maistas žmonėms patinka būtent dėl to, kad natūralių gliutamatų yra motinos piene. Iš kūdikystės pažįstamas skonis pasąmonėje siejasi su saugumu, patirtu prisiglaudus prie mamos krūtinės.

Pardavėjų apgavystės

„Šis maistas gali sukelti persivalgymą“, – kažin ar išvysime tokius įspėjimus ant bulvių traškučių pakelių ar ant chemikalų mišinyje „rūkytos“ dešros pakuotės. Tačiau ne visi gamintojai jaučiasi ramūs. Įrašas „E621“ produkto etiketėje atbaido norinčiuosius maitintis sveikai.

Todėl verslininkai suka galvą, kaip skaninti maistą chemikalais, bet apie tai nerašyti etiketėje. Būdas išvengti baugių etikečių paprastas savo genialumu. Reikia sukurti maisto priedą, kurio sudėtyje būtų mononatrio gliutamato, ir jį kaip nors „nekaltai“ pavadinti – pavyzdžiui, mielių ekstraktu, hidrolizuotais daržovių proteinais ar natūraliu vištienos skoniu.

„Na, ir ką čia padarysi. Toks jau gyvenimas, viskas aplink kenkia“, – numos ranka daugelis lietuvių, supratę, kad atsisakyti maisto su gliutamatais būtų pernelyg sunku. Tačiau visko atsisakyti nebūtina.

„Jei ryte suvalgysite sumuštinį su dešra, nieko neatsitiks. Tačiau reikėtų valgyti kuo daugiau namuose gaminto maisto ir gaminant būtinai naudoti natūralius prieskonius“, – toks profesorės J.Tutkuvienės patarimas norintiems gyventi sveikiau.

Ginta Gaivenytė

Laimės milteliai

Gyvename technologinio progreso amžiuje ir dažnai net nepagalvojame apie tai, kuo maitinamės. Paimkime kad ir prieskonių karalių – natrio glutamatą (E621), be kurio neįsivaizduojamAs daugelio restoranų ir ypač greito maisto įstaigų egzistavimas. Šis sintetinis skonio sustiprintojas gali daryti tikrus stebuklus, pavyzdžiui, paversti prastos rūšies peršaldytą mėsą nepaprastu skanėstu. Priedas praktiškai neturi nei skonio, nei kvapo. Nenuostabu, kad dauguma virėjų beria jį vietoje druskos, o korporacijos žeriasi už stebuklingus miltelius kolosalius pelnus.

E621 veikimo principas yra toks: pakliuvęs į organizmą, preparatas greitai prasiskverbia su krauju į smegenis ir sustiprina skonio pojūčius, tame tarpe ir signalus iš liežuvio skonio receptorių. Dėl to mūsų valgomas maistas pasidaro nepaprastai skanus. Realybėje gi patiekalas gaminamas iš pačių pigiausių produktų: faršo su mėsos pakaitalais, žemos rūšies ir peršaldytos mėsos, paukštienos, žuvies, jūros produktų, grybų ir t.t.

Šalia nenuginčijamų “privalumų”, natrio glutamatas turi ir trūkumų – po vartojimo jaučiamus galvos skausmus, širdies ritmo padažnėjimą, silpnumą raumenyse, mieguistumą, temperatūros pakilimą ir pan. Specialistai tvirtina, kad E621 gali sukelti alergiją ir neatitaisomai pažeidžia žmogaus smegenis ir yra ypač pavojingas vaikų sveikatai.

Daugybė tyrimų patvirtino, kad šios medžiagos vartojimas sukelia vaikui nebeatitaisomus regėjimo ir smegenų pažeidimus. Be to, vaikas (kaip ir suaugęs žmogus) pripranta prie natrio glutamato buvimo maiste. Nuo dažno E621 vartojimo skonio receptoriai praranda jautrumą, todėl dažnai jį vartojančiam žmogui maistas be papildo ima atrodyti beskonis. Tai viena iš priežasčių, dėl ko vaikai namuose atsisako patiekalų iš kokybiškų produktų, bes su didžiausiu džiaugsmu lekia į fastfūdą nusipirkti ko nors iš tenykštės produkcijos.

Jau nebe pirmą dešimtmetį natrio glutamatas yra pagrindinis priešas daugybei organizacijų, kovojančių už sveiką maitinimąsi (ypač tai liečia vaikų maitinimąsi ir produktus vaikams). Tačiau iki šiol dėl kažkokių nepaaiškinamų, paslaptingų, beveik mistinių priežasčių ta kova šioms organizacijoms nesiseka. O gamintojai ir toliau gauna milžiniškus pelnus.

Žinoma, restoranų lankytojai – toli gražu ne vieninteliai natrio glutamato vartotojai. Šis papildas dedamas į koncentratus (sriubas, sultinio kubelius), į stiklainiuose ir buteliuose pakuojamus padažus, konservus, pusfabrikačius. O ir daugelis supermarketuose parduodamų prieskonių mišinių turi savo sudėtyje trečdalį E621. teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad natrio glutamatas – anaiptol ne pats kenksmingiausias maisto priedas. Neretai virėjai ir maisto produktų gamintojai, siekiantys minimalizuoti išlaidas ir padidinti pajamas, kaip glutamato alternatyvą naudoja natrio inozinatą (E631) ir kalio glutamatą (E622). O šitie “prieskoniai” gali pridaryti dar didesnės žalos organizmui.

Kelia nerimą ir kiti maisto priedai su indeksu E. E128, vadinamas dar dažikliu “raudonu 2G” ir naudojamu daugiausiai dešrelių gamyboje, uždraustas Europos sąjungoje. Paskutiniai tyrimai, atlikti Europos maisto standartų agentūroje (EFSA), parodė, kad šis dažiklis metabolizuojasi į aniliną, kuris yra genotoksiškas, t.y. junginys, darantis mirtiną žalą DNR.

Įdomu, kad daugumoje taip vadinamų išsivysčiusių šalių, visų pirma JAV ir Eurosąjungoje, maisto produktų, skirtų vidaus rinkai gamyboje veikia vieni draudimai. O gaminant eksportinius analogus (tame tarpe ir vaikų maistą), draudimų yra gerokai mažiau. Tokios “pagalbos” besivystančioms šalims pasekmėmis pačios demokratiškiausios pasaulio šalys, matomai, nelabai domisi.

Kad galėtumėte savarankiškai susiorientuoti dvigubuose standartuose maisto produktų gamybos srityje, pateiksime maisto priedų sąrašą iš draudžiamų “išsivysčiusiose” šalyse priedų:

E102, Е110, Е120, Е150, E105, E111, E126, E130, E152, E104, E122, E141, E171, E477, E221, E222, E223, E224, E124, E131, E142, E210, E210, E212, E250, E251, E330, E311, E312, E313, E320, E321, E322, E338, E339, E340, E341, E407, E450, E461, E466.

Naudojami: jogurtuose, vaikų maiste, šokolade, konditerijos gaminiuose, kramtomojoje gumoje, gazuotame vandenyje, aluje, pusfabrikačiuose, greito maisto įstaigose, koncentratuose, padažuose, konservuose ir pan. Draudimo priežastys: sutrikdo virškinimo trakto veiklą, sukelia galvos skausmą, susierzinimą, nuovargio jausmą, depresiją, odos išbėrimus, astmos priepuolius, alergines ir uždegimines reakcijas, kepenų ir inkstų ligas, vėžinius susirgimus, kelia pavojų širdies ir kraujagyslių sistemai, pakelia cholesterino lygį, sunaikina vitaminus.

Tiems, kas kreipia dėmesį į produktų ir gėrimų etiketes parduotuvėse, turbūt bus įdomu susipažinti ir su dar vienu draudžiamų priedų sąrašu:

E103, E107, E121, E123, E125, E127, E128, E140, E153–155, E160d, E160f, E166, E173–175, E180, E182, E209, E213–219, E225–228, E230–233, E237, E238, Е240, E241, E252, E253, E264, E281–283, E302, E303, E305, E308–314, E317, E318, E323–325, E328, E329, E343–345, E349, E350–352, E355–357, E359, E365–368, E370, E375, E381, E384, E387–390, E399, E403, E408, E409, E418, E419, E429–436, E441–444, E446, E462, E463, E465, E467, E474, E476–480, E482–489, E491–496, E505, E512, E519–523, E535, E537, E538, E541, E542, E550, E552, E554–557, E559, E560, E574, E576, E577, E579, E580, E622–625, E628, E629, E632–635, E640, E641, E906, E908–911, E913, E916–919, E922–926, E929, E942–946, E957, E959, E1000, E1001, E1105, E1503, E1521.

E621 – „baltoji mirtis“;

Gali sukelti vėžines ligas: E131, E142, E210, …

Didina cholesterolio kiekį: E320, E321.

Didina kraujo spaudimą: E250, E251, E252.

Labai pavojingas: E123.

Sukelia odos ligas: E232, E233.

Naikina vitaminą B12: E220.

Sukelia išbėrimus: E311, E312.

Pyktis − kas tai?

Pyktis yra jausmas, kurio stiprumas gali skirtis – nuo lengvo susierzinimo iki įniršio bei neapykantos. Kaip ir kitos emocijos, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius procesus. Kai pykstame, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies plakimas, padidėja energinių medžiagų (adrenalino, noradrenalino) koncentracija kraujyje. Organizmas pasiruošia tinkamai atsakyti į gresiantį pavojų, kitaip tariant – gintis.

Pyktis yra natūralus bei adaptyvus atsakas į pavojų. Jis sukelia stipresnius ir dažnai agresyvius impulsus bei elgesį, skatina kovoti bei pulti grėsmingomis aplinkybėmis. Taigi tam tikras pykčio kiekis būtinas, kad išgyventume. Tačiau juk negalime pliektis su visais, kas mus nors kiek erzina. Įstatymai, socialinės normos, etika ir panašūs dalykai riboja pykčio išraiškos būdus.

Pastebėta, kad vieni žmonės yra „karštesni“ už kitus. Jie supyksta greičiau ir stipriau nei įprasta. Tarp jų yra tokių, kurie nuolat susierzinę bei dirglūs. Jie nebūtinai keikiasi ar šaukia. Atvirkščiai, dažnai tokie žmonės gyvena atsiriboję, paniurę ar serga sunkiomis somatinėmis ligomis (hipertenzija, širdies priepuoliais, opalige, vėžiu, juos vargina lėtinis skausmas ir pan.). Paprastai tokių žmonių žemas frustracijos toleravimo slenkstis. Jie negali ramiai stebėti probleminių situacijų ir jau yra šiek tiek susierzinę iš pat pradžių, ypač jei iš tikrųjų yra kažkas nepakankamai teisinga (pvz., ataskaitoje įsivėlė nedidelė klaida, kažkas pasakė pastabą).

Manoma, kad pykčio stiprumą lemia daug priežasčių, tarp jų fiziologinės bei genetinės: pastebėta, kad kai kurie kūdikiai nuo pat gimimo yra irzlesni, greičiau verkia ir sunkiau pakelia frustruojančius momentus. Socialiniai ir kultūriniai aspektai irgi turi tam įtakos. Pas mus pyktis dažnai pateikiamas kaip nepriimtinas jausmas. Leidžiama būti įsižeidusiam, kamuojamam depresijos, nerimastingam, tačiau jokiu būdu ne piktam. Lemia ir šeimyninė aplinka: pastebėta, kad šeimose, kuriose daug agresijos, pykčio, dažnai nepilnose, užauga piktesni žmonės.

Kalbant apie pyktį, kartais „mosuojama išlaisvintų jausmų vėliavomis“. Egzistuoja mitas, kad bet kurie pykčio reiškimo būdai yra geriau nei nuslopintas pyktis. Tai ne visai tiesa. Kai pyktis pradeda skaudinti žmones aplink mus, tai jau nėra nei priimtina, nei konstruktyvu.

Pykčio valdymas

Jei gyvūnai nemaloniai stimuliuojami, jie agresyviai ginasi. Mes turime tuos pačius gynybos instinktus, kai kas nors sukelia mums skausmą. Tačiau, gyvendami civilizuotoje visuomenėje, negalime užsipulti kiekvieno, kuris sukelia stresą.

Turime keturis būdus susidoroti su pykčio jausmu:
• vengti žmonių bei situacijų, kurios gali sukelti pyktį;
• nuslopinti šį jausmą;
• išreikšti jį visuotinai priimtinu būdu;
• pasistengti sumažinti pykčio intensyvumą bandant nusiraminti.

Visos pykčio valdymo technikos iš esmės siekia vieno iš šių būdų. Skiriama keletas bendrų pykčio valdymo technikų:
• atsipalaidavimas, arba relaksacija, kvėpavimo pratimai, raumenų atpalaidavimas, raminamųjų frazių ir vaizdinių kartojimas bei prisiminimas. Paprastai rekomenduojama tokias technikas praktikuoti beveik kiekvieną dieną, kad, esant stresinėms situacijoms, jos „įsijungtų“ automatiškai;
• mąstymo modelių keitimas – supykę žmonės dažnai linkę dramatizuoti ir pervertinti situaciją. Teiginį „viskas žlugo, neįmanoma nieko padaryti“ galima pakeisti kitu – „normalu pykti esant tokiai sunkiai situacijai, tačiau tai dar ne pasaulio pabaiga“. Žodžių „visada“ arba „niekada“ vartojimas tik padidina pykčio bei neteisybės jausmą, be to, tai dažniausiai neatitinka realybės, todėl rekomenduojama jų vengti. Prisiminkite, kad supykti tai dar nereiškia ką nors užpulti. Naudokitės šalta logika, išanalizuokite situaciją, ir pyktis gali pasirodyti iracionalus. Pasistenkite ne reikalauti trokštamų dalykų, o jų tiesiog paprašyti;
• humoras – pabandykite pamatyti linksmąją situacijos pusę. Kartais rekomenduojama įsivaizduoti tai, ką piktai pagalvojote apie kitus žmones. Pyktis labai rimtas jausmas, tačiau dažnai kartu būna pralinksminti galinčių idėjų. Tai gali padėti „nuleisti garą“. Gal kartais mes tikrai pernelyg rimtai reaguojame į supantį pasaulį;
• bendravimo su kitais gerinimas – supykę žmonės linkę greitai daryti išvadas ir veikti jų pagrindu. Jei jus erzina diskusija, neskubėkite atsakyti pašnekovui to, kas pirmiausia šovė į galvą. Duokite sau laiko ir gerai įsiklausykite, ką jums sako. Jei pyksta ant jūsų, natūralu, kad reaguosite gindamasis. Tačiau kartais po išoriniu pykčiu slepiasi kiti jausmai. Gal kažkas, esantis šalia, bando pasakyti, jog jaučiasi pamirštas?;
• pykčio nukreipimas, pvz., smūgis į pagalvę, gali padėti pasijusti geriau. Kartais verta namie turėti bokso „kriaušę“;
• situacijos pakeitimas – kartais pati artimiausia aplinka gali erzinti labiausiai. Pvz., jei pasijutote spąstuose, kuriuos sukūrė bendradarbiai, slegianti atsakomybė bei nuolatinis susierzinimas darbe – pabandykite pakeisti darbą. Jei erzina betvarkė vaikų kambaryje – praeidamas uždarykite duris. Arba leiskite sau atsipūsti – viena dirbanti mama įvedė namuose taisyklę: penkiolika minučių niekas negali kalbinti ką tik grįžusios mamos, nebent namai užsidegtų. Po tokios trumpos pertraukos ji galėjo daug ramiau bendrauti su namiškiais;
• problemų sprendimas – pabandyti išsiaiškinti, kas sukėlė jūsų pyktį. Kartais pyktį sukelia labai realios bei neišvengiamos gyvenimo problemos, ir jis yra sveikas atsakas į sutinkamus sunkumus. Egzistuoja mitas, kad bet kurią problemą galima išspręsti, tačiau jis tik sukelia papildomą stresą, kai sprendimo nepavyksta rasti. Svarbu orientuotis ne į patį sprendimą, o į tai, kaip sutinkate problemą. Nuspręskite pasiekti tiek, kiek galite, tačiau nebauskite savęs už tai, ko padaryti negalite;
• vidinio „aš“ stiprinimas – mokykitės pažinti savo jausmus bei juos priimti. Tai gali padėti pasijusti tvirčiau tiek vidiniame savo pasaulyje, tiek santykiuose su kitais žmonėmis. Jei išbandėte visus kelius ir nesate patenkintas rezultatu, jums gali padėti psichoterapija.

Britų pykčio valdymo asociacija (angl. British Association of Anger Management) pasiūlė pykčio kontrolės formulę – atpažinti ir suprasti. Kitaip tariant, sugebėjimai valdyti pyktį yra mūsų galvose. Jei pažinsime šį jausmą ir atrasime tai, kas jį sukelia, galėsime daug konstruktyviau su juo susidoroti.

Pykčio transformacija

Pyktis yra stipri jėga, kurios energiją galima sėkmingai panaudoti siekiant pačių įvairiausių tikslų. Toks procesas vadinamas pykčio transformacija. Svarbiausia ne suvaldyti pyktį, o pakeisti jį teigiama energija arba nukreipti tam tikra linkme.

Skiriami keturi pagrindiniai transformacijos procesai:
• kūryba – pykčio jausmas pakeičiamas kažkuo visiškai nauju. Tai gali būti meno kūriniai, moksliniai išradimai, naujų produktų kūrimas. Kai pykčio energija įkrauna vaizduotę, daug kas gali atsirasti. Kūrybinis procesas tampa tarsi tam tikra iškrova viduje užgniaužtoms emocijoms. Pyktis gali būti labai naudingas, nes jis išlaisvina iš iliuzijų ir aiškiai parodo, ko reikia siekti. Taigi ne pasiduokite pykčiui, o pirmyn į tikslą, nes sėkmė yra pats geriausias kerštas;
• socialinė transformacija – pyktis transformuojasi į politinį aktyvumą bei kovas, kurių tikslai – socialinės reformos. Net altruizmo aktai dažnai gali būti netiesiogiai nulemti pykčio jausmo. Socialines transformacijas paprastai sukelia engiamos grupės, kuri pakyla į kovą už laisvę ir teisingumą, pastangos. Kai žmonės nebenori būti aukos, jie stoja kartu ir griauna apatijos, abejonių bei baimės kalėjimus. Taigi jie gali pakeisti pasaulį. Nuolat pūliuojantis kartėlis, cinizmas ir nuolankumas gali sugriauti asmenybę, bet dusinantis pyktis kartais įžiebia kibirkštį, pakeliančią reformos dvasią kovai prieš neteisybę, priespaudą ir piktnaudžiavimą;
• egzistencinė transformacija – nusivylimas per išvystomą bešališką priėmimą visa ko, kas vyksta aplink, pakeičiamas ramybe, išmintingumu bei „pakilimu aukščiau savęs“ (angl. self-transcendency). Asmeninis skausmas gali sumažėti neišvengiamybės bei didingos visos žmonijos kančios šviesoje. Sugebėjimas teigti gyvenimo grožį nelaimėje gali padėti pakelti skausmą. Pyktis gali pažadinti didvyrio dvasią ir paskatinti siekti didesnių tikslų už save patį. Sugebėjimas susigrąžinti gyvenimo aistrą išlaisvina iš savęs gailesčio ir destrukcijos pančių;
• dvasinė transformacija – skausmas transformuojamas į transcendentinį patyrimą per maldą, dvasinį lavinimąsi, atleidimą bei susitaikymą. Mes suvokiame, kad nesame vieniši su savo jausmais ir galime sulaukti dieviškos pagalbos pagal savo įsitikinimus bei tikėjimo tradicijas. Kai tikėjimas yra svarbi gyvenimo dalis, žmogus gali pakilti aukščiau savo padėties ir nusiraminti. Pyktį pakeičia malda. Dvasinė branda suteikia galimybę atsiduoti dieviškai globai ir susitaikyti.

Tarp dviejų pasaulių

Visi mes gyvename tarp dviejų pasaulių, tarp dviejų polių. Vienoje pusėje – idealizmas, rojus, meilės principai, kitoje – realizmas, žemė, jėgos principai. Nesvarbu, kaip apibrėšime šį dualizmą, dažnai atrandame save besiplėšančius tarp šių dviejų pasaulių.

Pykčio valdymas padeda išspręsti praktines kasdienio gyvenimo problemas. Jis padeda išgyventi bei prisitaikyti prie išorinio gyvenimo sunkumų be pastangų ką nors jame pakeisti. Pykčio valdymo galima išmokti nuolat praktikuojant kognityvinės-elgesio terapijos technikas.

Pykčio transformacija orientuojasi į aukštesnius idealaus gyvenimo siekius. Ji ieško to, kas paverčia gyvenimą prasmingu, gražiu ir teisingu. Jos galima pasiekti tik dinaminių asmenybės procesų metu, balansuojant ant briaunos tarp dviejų kraštutinių polių.

Norint neprarasti vilties gyvenant dabartiniame pasaulyje, mums reikalingas tiek pykčio valdymas, tiek pykčio transformacija. Vis dėlto, norint ilgai sėkmingai valdyti pyktį, neišvengiamai prireiks transformacijos procesų.

Kai kurie faktai

• Nevaldomas pyktis yra pagrindinė skyrybų ir kitokio emocinio atitolimo priežastis.
• Šiais metais skyrybų laukia vienas milijonas sutuoktinių porų.
• Išyra maždaug 50 proc. pirmų bei apie 60 proc. antrų santuokų.
• Poros, kurios iki vestuvių jau gyveno kartu, skiriasi dažniau nei tos, kurios taip negyveno.
• Nevaldomas pyktis kartu su rūkymu bei dideliu cholesterolio kiekiu yra aiškus širdies ligų (viena iš pagrindinių mirties priežasčių šiuo metu) rizikos veiksnys.
• Pasaulyje dėl šeimyninių konfliktų žmonės į ligoninių priėmimo skyrius patenka dažniau nei dėl nelaimingų atsitikimų, užpuolimų bei apiplėšimų kartu sudėjus.
• Penki labai greitai supykstančio žmogaus bruožai: žemas frustracijos toleravimas, kritiška nuostata, reikalaujantis elgesys, perfekcionizmas ir humoro jausmo stoka.
• Pavydas, savininkiškumas, skurdumas bendraujant, baudžiantis elgesys, kontroliuojančios nuostatos bei piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis yra neperdirbto pykčio simptomai.
• Pyktį dažnai paskatina iracionalios idėjos, ypač jei jos susijusios su pasąmonės lūkesčiais ar poreikiais.
• Atsipalaidavimas gali sumažinti pyktį sukeliančių minčių stiprumą. Tai metodas, kuris leidžia išmokti atpažinti pasąmonėje sukauptą pyktį ir „išleisti“ socialiai priimtinu būdu.
• Nepaisant varginančios visuomenę žiaurumo, destrukcijos bei neapykantos epidemijos, pyktis vis tiek išliks tema, verta atskirų psichologinių tyrinėjimų.

Literatūra:
1. Dorfman D., Segal P. // Anger. Management. – 2005.
2. Les Cartier. The Anger Workbook: A 13-Step Interactive Plan to Help You – 1992.
3. McCrary R.J., Bryzan W. Anger Management A. „How-to“ guide. – 1998.
4. Poter-Efran R.T. Letting Go of Anger: The 10 Most Common Anger Styles and What to Do About Them. – 1995.

Gyd. Danutė Lovkienė
Psichoterapijos konsultacijų centras

Grafologija – ką atskleidžia rašysena?

Grafologijos mokslas atsirado XIX a. viduryje, o pradžią jam davė niekam nežinomas vieno Prancūzijos vienuolyno abatas Flandrenas, sukūręs kai kurias taisykles, kaip pažinti žmogų iš jo rašysenos. Žinoma, norint įvertinti žmogų pagal jo braižą, reikia turėti nemažai patirties. Tačiau pakanka žinoti kai kurias svarbiausias taisykles. Štai kelios jų:
Raidės šiek tiek palinkusios į dešinę – tai rodo, kad žmogus yra geranoriškas, jis moka valdyti savo emocijas ir yra labai komunikabilus.
Raidės labai palinkusios į dešinę – taip rašantys žmonės stengiasi visiems atvirai demonstruoti savo jausmus. Dažniausiai jie linkę į kraštutinumus: jei įsimyli, tai iki ausų, jei nemyli, tai iki neapykantos.
Į kairę palinkusios raidės – tai rodo, kad žmogus linkęs klausyti proto, o ne širdies balso.
Nė į vieną pusę nepalinkusios raidės – tai rodo, kad žmoguje egzistuoja pusiausvyra tarp širdies ir proto.
Eilutė kyla į viršų – taip rašo optimistai ir viskuo gyvenime patenkinti žmonės.
Eilutė leidžiasi žemyn – taip rašyti būdinga skeptikams ir pesimistams.
Tiesi eilutė – tai rodo, kad tokį žmogų sunku išvesti iš pusiausvyros.
Eilutės lipa viena ant kitos – atsargiai! Tai neryžtingų, bailių, kompleksuotų žmonių rašysena.
Apvalios raidės – tai byloja, kad žmogus linkęs bendrauti, visiems atverti širdį.
Kampuotos raidės – tai būdingos aktyviems, siekiantiems pirmauti, kritiškiems žmonėms.
Apvalių ir kampuotų raidžių derinys – tai atskleidžia nepaprastą žmogaus gebėjimą žavėti, taip pat jo vaišingumą, išlavintą skonį ir taktą.
Smulkiomis raidėmis rašo –  ypač santūrūs, gebantys susikaupti žmonės. Jei „prismulkinta“ taip, kad negali įskaityti, žinokite, kad prieš jus – itin uždaras ir nenuspėjamas žmogus.
Stambios raidės – būdingos plačių užmojų, didelių ambicijų ir nemėgstantiems priklausomybės žmonėms.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=mSXvPUHIXfA&feature=related[/youtube]

Ar žinote, kaip gaminami daiktai ? ir kaip jie įtakoja mūsų gyvenimą?

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=9GorqroigqM[/youtube]

Turim krizę? kodėl?[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=yREOUxo6Qdc&eurl=http%3A%2F%2Fmindgasmic%2Ecom%2Fese75%2Ehtm&feature=player_embedded[/youtube] [youtube]http://www.youtube.com/watch?v=Q0zEXdDO5JU[/youtube] [youtube]http://www.youtube.com/watch?v=iYhDkZjKBEw&feature=channel[/youtube]

Juokingas video, apie alchoholikes beždžiones. Manau jai gyvūnai turėtų tiek pat proto, kiek ir žmogus, tai būtu lygiai tiek pat ištvirke visom prasmėm.  Ar tikrai mes taip skiriamės nuo gyvūnų etine prasme?[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=pSm7BcQHWXk[/youtube]

Dievas – jis yra ar yra tik globalinė žmonijos iliuzija?

Ar gali egzistuoti tai, ko niekas nėra matęs? Anot Platono, nors sielos taip ir nėra niekas matęs, bet ji egzistuoja. O gal ne? Juk mūsų kūno galimybės nepriklauso nuo to, ko kokios mūsų moralinės nuostatos ar tikėjimas. Tikėjimo reikšmė gyvenimo kontekste labai svarbi tuo, kad padeda žmogui nepalūžti. Bet ar kuo nors skiriasi tikėjimas į Dievą, į likimą ar į „taip turi būti“. O gal visa tai – tas pats? Juk tikėjimas tai nuolatinė (pa)sąmonės būsena, į kurią turbūt vienintelę laikosi įsikibę žmogiškumo pagrindai. Tikėjimas pats savaime, gražiai kalbant, yra „užuovėja“ palūžusiam žmogui. Tačiau ar tai nėra dirbtina? Ar žmogus ne fiktyviai susikuria sau „užuovėją“? Palaužtas kančios patirties, jis tiesiog stengiasi nukreipti savo minčių srautą nuo savęs ir tikisi sulaukti pagalbos iš to, kuo tiki. Tačiau yra dar blogiau, kai, nusivylęs, nerandantis teisybės, apkaltinęs tuos žmones, kurie, jo manymu, yra kalti dėl jo nelaimių ir kančių ir ebejojantis teisingumu, jis pradeda kaltinti ir Dievą, ir likimą, ir tai, ko jis niekada nėra matęs ar supratęs. Bet ar nėra žema kaltinti tą, kas iš tiesų yra laikomas gėrio ir teisingumo simboliu?
Dievo įvaizdis žmonijos istorijoje negali būti vertinamas vienpusiškai teigiamai ar neigiamai. Net jei nekreipsime dėmesio, kad yra daugybė jo garbinimo objektų ir formų, bendroji Dievo idėja žmonijai atnešė šimtmečius inkvizicijų žiaurumo, teologinių karų, kurie kai kuriose pasaulio dalyse iki šiol nėra pasibaigę. Ar gali būti teisingas tas, dėl kurio kyla karai ir žudynės? Iš tiesų – gali, bet ar yra? Juk ne vien gerojo ir teisingojo Dievo idėja sėja blogio sėklas. Juk karai kyla net dėl pačio teisingumo sampratos, o juk teisingumas pats savaime nėra blogis, veikiau priešingai.
Dievo vardas siejamas su pasaulio valdymu, teisėjavimu, viešpatavimu. Taigi ar tie, kurie sukėlė net pasaulinius karus nesiekė būti panašūs į Jį? Juk juos vedė ta pati idėja – valdyti pasaulį (net jei jų viešai skelbiama tiesa iš tiesų tokia ir nebuvo). O galbūt žmonija, susikūrus įstabaus gėrio ir teisingumo iliuziją, turėjo patirti tai kas yra priešinga – blogį ir neteisingumą – vien tam, kad galėtų geriau atpažinti tikrąjį gėrį ir teisingumą? Bet ar tikrasis pažinimas yra vertas milijonų žmonių gyvybių? Ir ką tada reiškia žmogaus gyvybė? O gal visdėlto visų tų žmonių, kurių žūtis padeda pasauliui pažinti tikrąjį gėrį ir teisingumą, mirties prasmė yra tokia, kaip Ero, Armenijo sūnaus?
Dievo idėjos prasmė – žmonių lygybė? Juk žmonės nuo seniausių laikų tikėjo Dievo idėja, tačiau ji buvo suskaidyta į tikėjimą atskiromis gamtos sferomis: žeme, vandeniu, dangumi ir jose esančiais objektais bei reiškiniais. Dar vėliau tų sferų daugėjo, buvo pradėta tikėti į buities dalykų šventumą, kol pagaliau išvystyta apskritai totalinio dieviškumo – visas gyvenimo sritis apimančia Dievo idėja. Galbūt pati Dievo idėjos idėja buvo teisinga – priversti žmones patikėti, kad jie yra teisingiausios, anot Platono, valstybinės santvarkos – karalystės – pasaulinėje valstybėje gyvenantys žmonės, kur karalius yra vienas ir jo valdymas yra tinkamiausias. Tačiau tuo patikėti visiems žmonėms iš tikrųjų sunku, galima teigti, kad tai utopija. Tačiau, jei žmonės gali patikėti tuo, kas sakoma, bet ko nėra matę, tai visgi yra galimybė visiems patikėti ir Dievo idėja. Bet vėlgi, ar tai būtina? Juk dabar aptariant globalinį tikėjimą, galima nesunkiai suprasti, jog šis tikslas yra nepasiekiamas vien dėl begalinės žmonių diferencijacijos. Tačiau vienu požiūriu dauguma žmonių visdėlto panašūs – aiškindami sunkiai paaiškinamą įvykį ar jo priežastį, kurios iš esmės negali visiškai identifikuoti, jie visi paskutiniu argumentu pateikia tai, ko jie taip pat negali paaiškinti: vieni – Dievą, kiti – likimą. Argi ne paradoksas aiškinti nepaaiškinamą dalyką nepaaiškinamu reiškiniu? Jeigu Platono sielos nemirtingumo teorija iš tiesų išbaigta, tai kodėl niekas iki šiol nematė to paties, ką Armenijo sūnus Eras? Kodėl tie, kurie neskaitė Platono, negalėtų žinoti kaip viskas atrodo po mirties? Juk tai pasakos. Tačiau juk ir gyvenimas galėtų būti pasaka, kurią seka Dievas. Taip. Tačiau ar verta tikėti tuo, kas išgalvota? Juk turėtume tikėti tuo, kas tikra. O tikri šiuo atžvilgiu galėtume būti tik mes patys sau. Juk tikėjimas savimi – tikėjimas tuo, kas tikrai esi. Jei viskas, kas žmogui nutinka, būtų vertinama per jo paties gyvenimo prizmę, neįsileidžiant, to kas neaišku ar yra netikra, žmogaus tikrovės suvokimas būtų teisingesnis. Išgyvenama kančia nebūtinai turi būti Dievo skirta bausmė, kurios kiti (galbūt labiau nusipelnę) negauna, bet tiesiog įvykis kuris vyksta pats savaime nuo nieko nepriklausomas. Jei mes šį įvykį tapatintume su likimu, mums būtų papraščiau. Tačiau šiuo atveju reikia apibrėžti likimo sąvoką: likimas – gyvenimas, kurį gyvena skirtingai kiekvienas žmogus. Tai nėra kažkieno paskirtas gyvenimas. Nes likimas, tai yra gyvenimas, priklauso tik nuo paties žmogaus. Taigi iškyla ir auklėjimo klausimas, kuris religiniu katalikiniu kontekstu neabejotinai susijęs su Dievo Tėvo įvaizdžiu. Tačiau kitose religijose Tėvo įvaizdžio nėra! Čia religijų skirtumai taip pat vaidina didžiulį vaidmenį Dievo identifikavimo procese. Jei kiekviena religija Dievą mato kitokį, tai argi jis gali būti vienas? Nuvykus svetur tavo tikėjimas į Dievą ir jo supratimas gali būti palaikytas net erezija. Taigi ar mes vis dar kalbame apie vieną Dievą? Visgi paprasčiausi pavyzdžiai gali būti įrodymas, kad – taip. Skirkime dvi rūšis žmonių: vegetarus ir nevegetarus. Juk maistą vegetarai supranta, kaip tai, ką jie valgo, – daržoves, vaisius, grūdines kultūras ir panašiai. Tuo tarpu nevegetarai be jau minėtų produktų būtinai įsivaizduoja savo mityboje ir mėsą bei žuvį. Taigi šių dviejų žmonių grupių maistas iš esmės skiriasi, bet pačio maisto kaip paties sąvoka yra vienoda abejiems. Taigi vis dėlto skirtingų religijų žmonių Dievo supratimas nėra priežastis ar įrodymas, kad Dievo nėra arba jis nėra vienas.
Dievas – žmogaus laimės šaltinis? Juk tikėjimas Dievu pats laimės neatneša. Tačiau Dievas religijoje yra neatsiejamas nuo pomirtinio gyvenimo. O jeigu būtų atsiejamas? Tuomet mes, tikėdami Dievu, galėtume teigti, jog tikime ir pomirtiniu gyvenimu. Tačiau teigdami, kad tikime pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai turėtume tikėti Dievu. Tai argi Dievas nėra pomirtinio gyvenimo dalis? Galima daryti išvadą, kad pomirtinio gyvenimo idėja mus ir skatina tikėti Dievu. Ir kuris gi tikėjimas yra pirminis, o kuris yra išvestinis – pomirtiniu gyvenimu ar Dievu? Juk nustatėme, kad yra dalykas, kuriuo gali būti labiau tikima nei pačiu Dievu. O gal čia yra Dievo kuklumo išraiška, kuri sukuria vaizdinį, jog net pats Aukščiasiasis nėra atitolęs nuo žmogaus. Pomirtinio gyvenimo idėja neabejotinai buvo iškelta kaip filosofinis klausimas: „Kas mūsų laukia po mirties?“ Žmonija tai susiejo su tuo, kas kaip ir mirtis jiems nebuvo aišku – Dievu. Taigi tik tikėjimas laimingu pomirtiniu gyvenimu žmogui gali suteikti laimę, ramybę bei nutolinti baimę numirti ar net visai ją sunaikinti. Taigi apskritai žmogaus laimė taip pat persmelkta religijos ir Dievo.
Ar pats tikrasis tikėjimas į Dievą religijoje yra sumenkintas? Juk tikintis žmogus yra įspraustas į religijos (kad ir kokia ji bebūtų) rėmus. Jei tiki į Dievą, tu privalai būti kažkas: katalikas, liuteronas, šiitas ar panašiai. Bet argi paprastas tikėjimą į Dievą galime vadinti iškreiptu? Ne. Juk tikėjimas pats savaime negali būti iškreiptas. Tiesiog įvairios dogmos, kurias žmonės pripažįsta arba ne, verčia juos būti vadinamais vienos ar kitos religjos atstovo vardu, o pats tikėjimas į Dievą čia jau praranda savąją prasmę. Taigi žmonių, vadinančių save vienos ar kitos religijos atstovais, buvimas dar neįrodo tikėjimo į Dievą buvimo.
O jei Dievas yra iliuzija? Tačiau juk tikėjimas iliuzijomis ir stebuklais teikia žmogui malonumą juos stebint. Iliuziją sukurti gali žmogus savo ištobulinta technika ir neįprastais sugebėjimais. Ar Dievo iliuzija išimtis? Jei Dievo idėją apibėžiame kaip iliuziją, tuomet – ne išimtis. Stebuklu vadiname panašia technika kaip iliuziją sukurtą reiškinį, tačiau stebuklo skirtumas yra tas, kad gali įvykti ir savaime dėl dar neištirtų žmogaus sąmonės galių. Taip galėtume paaiškinti ir kai kuriems žmonijos istorijoje stipriai tikintiems į Dievą žmonėms atsivėrusias stigmas. Juk jeigu žmogus sapnuose išgyvena skausmą, kuris gali būti tapatinamas su empiriniu patyrimu, arba susikoncentravęs į tam tikrus pojūčius žmogus trumpam jau gali nugalėti žemės trauką, tai kodėl stipriai tikinčiam žmogui ir savo sąmonę nesąmoningai veikiant įvairiais išgyvenimais ir tikėjimo teikiamasi potyriais negali atsirasti žaizdos kūne? O gal tai irgi tik religingų žmonių paskleista „antis“ (jei taip koretiškai galima būtų pavadinti) tam, kad šiais laikais vis labiau dvejojančių dėl tikėjimo žmonių tikėjimas būtų sustipintas? Tikėti tuo ar ne, tas pats, kas tikėti Dievu.
Taigi religinė Dievo idėja yra netgi artima Platono filosofija tuo, jog apibrėžia tinkamą gyvenimo būdą, nustatytą įvairiomis dogmomis, įstatymais ir aprašytą daugybėje knygų. Pati Dievo idėja yra tobulai teisinga – tačiau ji taip pat gimdo norą būti panašiu į jį, kas kartais yra iškreiptai suprantama ir sukelia įvairių negandų ir netikslumų. Ir apskritai ar svarbu ar Dievas yra ar nėra, jei tikėjimas juo visdėlto prisideda prie pasaulinio gerumo siekimo? Tačiau tikėjimas savimi yra vienas iš esminių žmogaus gyvenimo pagrindų. O netikintis Dievu žmogus gali rasti atsakymus į gyvenimo klausimus tiesiog „pasikalbėjęs“ su savimi.

Julius Petrulis

Sąmoningas sapnavimas

emociju-karalysteSveiki, čia gausite patarimų, kaip pradėti sąmoningai sapnuoti “ Lucid Dreaming„. Sužinosite kas yra tas sąmoningas sapnavimas, kurio taip troksta daugybė žmonių ir ką su juo daryti, kai jį įvaldysite.

Kas tai yra, tas sąmoningas sapnavimas?

Tai proto būsena, kai žmogus pilnai supranta sapne, kad sapnuoja. Tikrovė šios būsenos yra nuostabi, kai jūsų smegenys lieka apgautos ir jos mano jog jūs visiškai pabude, bet ištikrūjų, jūsų kunas pilnai miega. Šis potyris dažnai patiriamas vaikystėje, kai sapnuodamas supranti jog sapnuoji ir aplinkui niekas nėra tikra. Sąmoningas sapnavimas yra moksliškai patvirtintas dalykas ir visiškai nekenksmingas žmogui.

Kuom tai naudinga?

Tai kaip legalus narkotikas, kuris jums nekenkia: sąminigai sapnuojant galima valdyti aplinka, jos veikėjus, tapti kuo tik nori, igyti gąlių. Skraidymas sapne yra neapsakomas pojūtis, nes sąmoningas sapnavimas yra daug labiau jausmingesnis ir intensyvesnis nei paprasti sapnai. Galėsite įveikti košmarus, didinti kūribingumą, bendradarbiauti su savo pasąmone, tyrinėti sapnų pasaulį ir visaka ko tik panorėsite, nes vaizdai ir pojučiai yra tokie pat tikroviski, kaip ir realybėje.

Kaip pradėti sąmoningai sapnuoti?

Kai kurie žmonės lucidinius sapnus susapnuoja spontaniškai, bet daugeliui tai nepavyksta, todėl yra sukurtos technikos, kuriomis naudojantis galima tyčia pasiekti sąmoningo sapnavimo būseną. Vieni jas naudodami sąmoningai sapnuoti pradeda po kelių naktų, kitiem gali užtrukti pora savaičių ar net apie mėnesį. Bet tą padaryti gali Visi, idėja šiektiek pastangu ir praktikos. Svarbiausia didinti sąmoninguma sapnuojant.

Techinkos susapnuoti sąmoningą sapną:

dream-journalPirmiausiai turi te pradžioje užvesti sapnų dienoraštį. Geros sapnų atminties išsiugdymas yra pirmasis žingsnis link sąmoningų sapnų Laikykite rašiklį ir dienoraštį šale lovos, kad betkada galėtumėte pasiekti, nesikeldami iš lovos. Kai tik nubusite, stenkitės nesijudinti ir išlikti toje padėtyje kurioje nubudote, bet venkitešviesos.pasiimkite dienoraštį ir užrašykite sapnus. Užsirašykite viską ką prisimenate, kaip jautėtės, stengdamiesi atgaminti kuo daugiau sapno. Rašykite pirmutines mintis galvoje, nes jos bus tiksliausios, nesistenkite svarstyti ar dėlioti įvykių eiliškumo. Tai didins jūsu sapnų prisiminimą ir samoninguma, nes jei neprisimenate ka sapnavote, tada nėra esmės patirti sąmoningą sapnavima, kadangi jį patyre vistiek nieko neprisiminsite.

336326_stairs2Šio metodo esmė yra atpažinti hipnotinę būseną ir užmigimo metu išlikti sąmoningam. Hipnotinė būsena atsiranda ties riba tarp miego ir būdravimo. Svarbu būti atsipalaidavusiam, tačiau neužmigti protu. Tam padeda dėmesio koncentravimas į kvėpavimą, skaičiuojant įkvėpimus bei iškvėpimus, detalus įsivaizdavimas, jog lipi laiptais skaičiuodamas laiptelius ar panašūs būdai. Jei pavyksta, vaizdiniai tampa aiškūs ir žmogus iš karto pradeda sapnuoti sąmoningai. Šis metodas yra palyginti sunkus, bet jį įvaldžius, galima sąmoningai sapnuoti kada tik nori, nors lengviausia tą padaryti atsibudus po 3-7 valandų miego. Pereinant į miego stadiją patiriamas miego paralyžius – keistas, gąsdinantis, bet visiškai nepavojingas pojūtis.

handsDarykite tikrovės patikrinimus. Dienos eigoje, kai tik tai prisiminsite klauskite saves“ ar aš sapnuoju?“, užspausti pirštais nosį ir bandyti pro ją prakvėpuoti,
pabandyti išjungti ir įjungti šviesą kambaryje-sapnuose dažniausiai tai nepavyksta,
Apžiūrėti, ar rankos neatrodo keistai, suskaičiuoti pirštus- sapne jos išsikraipo,
pabandyti prakišti pirštą kiaurai pro kitos rankos delną-sapne jis pralenda Tai kuria įprotį kurį nusinešite i sapnus ir pastebėja viena iš tų ženklų suprasite kad sapnuojate.

clockSekanti technika yra labiau tiesesnė i sąmoningą sapnavimą, bet bandykite ją po to, kai busite užsivedę sapnų dienoraštį ir darę tikrovės patikrinimą kurį laiką.

1. Nueikite miegoti įprastu laiku ir užsistatykite žadintuvą, kad prikeltu jus po penkių su puse – šešių valandų (jeigu paprastai miegate aštuonias valandas).
2. Po šių penkių – šešių valandų miego būtinai išlipkite iš lovos kokioms 20 min, prasivaikščiokite, galite išgerti arbatos, paskaityti (aišku, geriausia apie sąmoningus sapnus. Prasibudinkite, bet tik ne tiek, kad paskui nebebūtų įmanoma užmigti)
3. Grįžkite į lovą ir įsitaisykite miegui. Leiskite savo kūnui atsipalaiduoti, bet stenkitės savo sąmonę išlaikyti budrią. Geriausia, mintyse skaičiuokite:  „Vienas, du, trys, …“. Jei pamesite skaičių, pradėkite iš naujo.
4. Galvoje gali kilti įvairiausi vaizdai, nekreipkite į juos dėmesio, leiskite jiems praplaukti. Koncentruokitės ties skaičiavimu. Galite justi įvairius vidinius trukdžius, organizmas visaip kaip bandys jus „užliūliuoti“, bet stenkitės į tai nekreipti dėmesio, tik skaičiuoti.
5. Prieš pat sapnavimo pradžią, galite jausti keistus pojūčius, garsus – neišsigąskite. Tiesiog jūsų organizmas prieš pat sapną yra „išjungiamas“, suparalyžiuojamas. Čia tam, kad sapno metu nepabėgtumėte iš savo lovos. Nes sapno metu organizmas perduoda tikrus impulsus, t.y., jeigu aš sapne pakelsiu savo ranką, į mano tikrą fizinę ranką taip pat nueis impulsas nerviniais kanalais, kaip kad aš ją pakelčiau realybėje.
6. Kuomet pajusite, kad organizmas nebetrukdo jums skaičiuoti, o galva skaidri ir puikiausiai dirbanti – viskas, jūs sapne! Eikite, tyrinėkite ir kurkite savo realybę .
7. Stenkitės susilaikyti nuo per didelių emocijų – jos skatina atsibudimą. Jeigu pajusite, kad sapnas pradeda plaukti, tolti nuo jūsų, yra pora technikų, kurios gali padėti išlikti sapne: bandykite griūti ant nugaros (nebijokite, sapne nesusižeisite!) arba pradėkite suktis vilkeliu (aplink save). Sako, padeda)

Dažnai pradedantieji vos suvokę, kad sapnuoja, iš karto atsibunda. Kad taip neatsitiktų, patartina iškart po suvokimo pradėti sapne suktis aplink savo ašį arba trinti rankas viena į kitą. Kita galima problema yra sapno išblukimas, pojūčių praradimas. Patariama čiupti į ranką kokį nors daiktą ir jį pajusti arba garsai sapne surikti „PADIDINKITE SĄMONINGUMĄ!”.

Pirmiausiai jūs turite žinoti aiškų tikslą, ką darysite sąmoningai sapnuodami prieš einant miegoti. Kitaip tariant kasnakt apsvarstykite ką norėsite veikti sapne ir pasirinkite viena dalyka, nebent esate įgudę, tai galite rinktis du ar tris. Venkite tokio mąstymo“ ką aš darysiu, ką aš darysiu? Aš noriu skristi, vaikščioti kiaurai sienas, šnipinėti kaimynus, važinėtis su ferrari, wauuuu aš noriu…“

Džniausiai jūs baigsite nieko nedarydami sapne, arba pabusite iš susijaudinimo.

Išsirinkite viena dalyka ir bandykite, kai išbandysite visus iš vienos sekcijos, tai bukite drąsus pereiti prie kitos:

Lengviausi:

Skraidymas – dauguma žmoniu mėgaujasi skraidydami sapnuose. Vieni skraido, supermeno stiliumi, kiti Neo stiliumi, kiti ištiesia rankas, kaip lėktuvo sparnai ir tt… Norint pakilti, tereikia pašokti i ora ir norėti skristi. Jūs sapnuose galite labai aukštai šokinėti, kiti isivaizduoja energija stumiančia juos iš apačios… Bukite kūribingi.

Ištirkite savo sapnų pasaulį – būkite atsargūs, nes tai darydami galite pamiršti jog sapnuojate. Dažnai darykite tikrovės patikrinimo testus. Taipat galite paprašyti sapnų charakterio „personažo“, kad jis jus lydėtu ir visad primintu, kad sapnuojate.

Vaikščiokite kiaurai veidrodžius ir sienas – praktiškai sapne galite pereiti kiaurai per viską ir pasitikėjimas tai raktas tą daryti. Dauguma žmonių mėgsta vaikščioti per veidrodžius, nes tai nulemia nenuspėjamumą kas kitoje pusėja bus. Jai norite pakeisti aplinka, tai prieš eidami i veidrodį pasakykite sau ko norėtumete ir ženkite pirmyn. Bet kartais galite nepatirti nieko ir netgi pabusti eidami per ka nors kiaurai, todėl laikykite save už rankos, kad išliktumėte sapne.

Kova, muštynės – niekas jums negali aiškinti ką jūs turite daryti savo sapne, visi pasirinkimai jūsų.

Pažvelkite į dangų – žmonės kalba, kad sąmoninguose sapnuose, dangus labai nuostabiai ir žavingai atrodo. Galite keisti jo spalvas ir reguliuoti saulėlydžius.

Pasirodykite prieš draugus – „ei žiūrėkite aš galiu pereiti kiaurai siena“

Vidutiniski:

Valgykite kol susprogsite.

Sukurkite charakteriu „personažų“ (iš filmų, knygų ir ką tik panorėsite).

Pasistenkite surasti jūsų sielos gida.

Expirementuokite, ko negalite padaryti tikram gyvenime (viešas kalbėjimas, baimė
svetimų žmonių, nepasitikėjimas tam tikrose situacojose).

apsikeitimai – apsėskite kitus žmones, isikūnikyte į kitus.

Vartokite narkotikus – tai daug relistiškiau jai esate ką bande tikrovėje.

Sunkiausi:

Sexas – su kuo tik nori ir kaip tik nori. Tik turite būti gerai įgudę sąmoningai sapnuoti, nes susijaudine, arba užmerkę akis pabusite, kaip daugumai ir atsitinka. Įgudę neprarasti sapno ( jai vaizdas praranda ryškumą, spalvas, kontūrus, jaučiate, kad bundate – patrinkite rankas, apsisukite aplinkui) galėsite užbaigti ką pradėjote.

Sukurkite netikrus prisiminimus.

Prapleskite regėjimo lauką – galite matyti 360 laipsnių.

Kurkite – muzika, poemos, paveikslai. Tai gali padėti pasemti neblogų minčių ir idėjų tikrovėje.

Pastatykite savo fantazijų pasaulį

Patirkite mirtį sapnuose – prisiminkit, tai tik sapnas ir jums nieko negali kūsų sužaloti.

Paprašykite sapno parodyti jūsų baisiausias, giliausias baimes – būkite pasirengę išvysti blogų dalykų.

Video, kaip taikyti technikas sąmoningam sapnavimui

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=llw717IARpQ[/youtube]