Jei Lietuvos kaime gyvenančiai močiutei pasakytumėte, kad ji į maistą pribėrė į narkotikus panašios medžiagos, ji išsprogintų akis. „Lietuviškas maistas labai sveikas“, – ne kartą girdėjau taip tvirtinančius lietuvius. Šiaip jau lietuviai mėgsta pašiepti lašiniais liulančius amerikiečius, tačiau pamiršta perskaityti etiketes prekybos centruose. Dešros, padažai, mišrainės, sriubos gardinamos E621 arba natrio gliutamatu – medžiaga, kuria laboratorijose mokslininkai tukina žiurkes.

Dešra su žiurknuodžiais

Prieš septynerius metus vokietis profesorius Michaelis Hermanussenas nuėjo su žmona į prekybos centrą. Laukdamas, kol moteris išsirinks dešrą, jis ėmė studijuoti dešrų etiketes. „Mononatrio gliutamatas“ – toks užrašas jį šokiravo.

„Ši dešra su žiurkių nuodais. Mes jos tikrai nepirksim“, – susierzinęs mokslininkas tarė žmonai. „Juk tai tik plačiai naudojamas skonio stipriklis, nieko bendro su žiurkių nuodais“, – nustebo moteris.

M.Hermanussenas mintimis grįžo į laboratoriją, kurioje mokslininkai tyrė žiurkių augimą. Graužikams švirkšdavo mononatrio gliutamatą, kad sustabdytų augimo hormono išsiskyrimą. Nuo injekcijų žiurkės pradėdavo nesaikingai ėsti ir taip nutukdavo, kad matydavosi tik lašinių kalne blizgančios akys.

Kas atsitinka, jei natrio gliutamatas ne švirkščiamas, bet suvalgomas? Toks klausimas šmėstelėjo M.Hermanuseno galvoje, kai jis stovėjo prie dešros lentynų. Jis pradėjo ieškoti mokslinės literatūros ir pamatė, kad yra labai daug publikacijų apie tai, kad mononatrio gliutamatas yra neurotoksinas – nervų ląsteles apnuodijanti medžiaga. Tačiau tyrimų apie natrio gliutamatą maiste nebuvo.

„Pradėję maitinti žiurkes gliutamatiniu maistu, pamatėme, kad jos ima nesaikingai ėsti ir nutunka“, – rezultatas patvirtino mokslininko hipotezę. M.Hermanussenas mano, kad lygiai tas pats vyksta ir su žmonėmis.

„Buvo manoma, jog kinai šiai medžiagai yra nejautrūs. Mononatrio gliutamato į kinišką maistą beriama jau daug dešimtmečių. Tačiau pastaraisiais metais kinų vaikai ėmė kentėti nuo nutukimo, – profesorius aiškina, kad natrio gliutamatas iškart sukelia didesnį apetitą, nes jis yra neurotransmiteris – cheminė medžiaga, perduodanti impulsą tarp nervų ląstelių. Ilgainiui smegenų ląstelės, „atsakingos“ už sotumo jausmą, apnuodijamos ir nustoja veikti. Tai akivaizdu, ištyrus gliutamatu skanintu maistu šertų žiurkių smegenis.

Paskanintas maistas veikia kaip narkotikai

Jau nuo praėjusio amžiaus pradžios buvo kalbama, kad mononatrio gliutamatas suteikia patiekalams dievišką skonį. „Umami“ – šį žodį, kuris lietuviškai verčiamas „gardumo esencija“, pirmieji ėmė vis dažniau kartoti japonai. 1908 metais japonas Kikunae Ikeda iš kombu jūržolių išskyrė skoninę medžiagą, suteikiančią valgiams nuostabų skonį. Tai – gliutamo rūgšties natrio druska, amino rūgštis, esanti baltymuose.

Balti beveik beskoniai kristaliukai – taip atrodė susintetintas natrio gliutamatas. Po metų K.Ikeda įkūrė šią medžiagą gaminančią kompaniją „Ajinomoto“.

JAV maistą gliutamatais imta skaninti po Antrojo pasaulinio karo. Amerikiečiai pastebėjo, kad skonio stiprikliu pagardintas japonų kareivių maisto davinys yra neįprastai skanus. Aukso kasyklos verslininkams! Iš pigių mėsos atliekų tapo įmanoma pagaminti puikias mėsos skonio dešras.

„Mononatrio gliutamatas veikia panašiai kaip marihuana“, – toks endokrinologo Sauliaus Grigonio pasakymas iš pradžių mane prajuokina. Tačiau jis kalba rimtai. Ir besisvaiginantieji marihuana, ir besimėgaujantys paskanintu maistu rizikuoja nutukti. „Taip sudirginama organizmo endokanabinoidinė sistema. Organizme padidėja insulino kiekis, žmogus labai užsinori valgyti, – aiškina medikas. „Organizme natūraliai yra medžiagų, kurios tonizuoja ir teigiamai veikia imuninę sistemą. Tačiau kai tų medžiagų kiekis tampa didžiulis, organizmas stimuliuojamas per daug“.

Jei mononatrio gliutamato veikimas panašus į narkotikų, gal prie jo ir priprantama kaip prie kvaišalų?

Taip gali būti. Prie chemiškai paskaninto maisto pripratę vaikai nenoriai žiaumoja natūralius patiekalus. “McDonald’s” mėsainiai juos traukia labiau nei močiutės gaminti mėsėčiai. Tiesa, močiutės ir mamos gali paskaninti maistą, berdamos „Vegeta“ ar „Santa Maria“ prieskonių mišinius – juose taip pat gausu smegenis nuodijančios medžiagos. Vaikams gliutamatai pavojingesni negu suaugusiems, nes greičiau su krauju patenka į smegenis.

Koks skonio stipriklio ir sunkių ligų ryšys?

„Nesąmonė viskas čia. Aš naudoju tą gliutamatą, o valgau mažiau už tave. Jei žmogus persivalgo, kaltas ne maistas, o silpna valia“, – neseniai išdėstė man draugė. Aš susimąsčiau – gal iš tiesų mononatrio gliutamatas kenkia tik tiems, kurie turi polinkį persivalgyti. „Paimk užkandos prie alaus – pora pakelių natrio gliutamato“, – taip pokštauja chemikai ir ramiai traškina bulvių traškučius.

„Jeigu nuolat žmogus valgytų natrio gliutamatu gausiai pagardintą maistą ir jo individualus jautrumas šiai medžiagai būtų didesnis, tai tikrai atsitiktų kaip su pelėmis – greičiausiai jie prarastų saiko jausmą“, – mano Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja profesorė Janina Tutkuvienė.

Žmonių jautrumas gliutamatams skiriasi. Antropologė samprotauja, kad lietuviai gali būti ne tokie jautrūs kaip kitos tautos, kurios per visą evoliuciją prisitaikė prie labai mažų baltymo kiekių maiste.

Po gausiai E621 pagardintų kiniškų pietų sveikata pagenda ne visiems. Tačiau tai nereiškia, kad medžiaga neveikia tų, kurie nejunta didelio blogumo. Mokslininkai tebetyrinėja ryšį tarp gliutamatų ir infarkto, insulto, epilepsijos, sklerozės, šizofrenijos, Alzheimerio, Parkinsono ir Huntingtono ligų.

„Tai gali būti tiesa. Tačiau rimtų mokslinių tyrimų nėra, nes nelabai kas nori juos finansuoti, – profesorę piktina tai, kad korporacijos mėgina nuneigti net labai aiškius tyrimus, kurie rodo, kad natrio gliutamatas apnuodija su sotumu susijusias smegenų ląsteles. – Jie netvirtina, kad tai yra nežalinga. Jie sako – kada bus įrodyta, kad tai yra tikrai žalinga, mes tos medžiagos nenaudosime. Toks argumentas absurdiškas. Pasekmės gali pasirodyti ne po kelių dienų, o po dešimties metų“.

Natūralių gliutamatų yra motinos piene

Jau 1968 vienas medicinos žurnalas išspausdino kiniško maisto poveikiu besiskundžiančio Ho Man Kwok laišką. „Kiniško maisto sindromas“ – taip žurnalo redaktorius pavadinimo laišką ir šis pavadinimas prigijo. Maudžianti galva, besidaužanti širdis, skausmai krūtinėje, kaistantis veidas, dirglumas, pykinimas, silpnumas dusulys ar niežėjimas – tokie yra vadinamojo kinų maisto sindromo požymiai. Jau tada, prieš penkiasdešimt metų mokslininkai kėlė versiją, kad Ho Man Kwok prastai jaučiasi nuo į kinišką maistą gausiai beriamo gliutamato.

Tačiau 1969 gliutamatą parduodančios įmonės įkūrė Tarptautinį gliutamato technologijos komitetą. Vėliau atsirado daugiau organizacijų, kurios rūpinosi, kad viešojoje informacijoje apie mononatrio gliutamatą būtų kalbama kaip apie saugų maisto priedą.

„Seniai buvo žinoma, kad natrio gliutamatas yra neurotoksinas. Būtent dėl to mokslinininkai jį švirkštė laboratorinėms žiurkėms. Tačiau tvirtinta, kad taip veikia injekcijos, o šią medžiagą dėti į maistą saugu, – mokslininkas M.Hermanussenas tvirtina, jog jo atliktas eksperimentas parodė, kad taip nėra, – Paaiškėjo, kad rimtos problemos atsiranda žiurkes maitinant maistu, kuriame yra nuo trijų iki penkių kartų daugiau mononatrio gliutamato negu žmonių valgomose dešrose. Pasirodė, kad reikia ne itin didelės medžiagos koncentracijos, kad ji pakenktų“.

Vienas iš skonio stipriklio gynėjų argumentų – tai, kad gliutamatų yra ir natūraliame maiste: sūryje, grybuose, mėsoje, netgi motinos piene. Tačiau profesorė J.Tutkuvienė aiškina, kad susintetintas mononatrio gliutamatas yra kenksmingas: „Tai izomeras, veidrodinis natūralaus gliutamato formulės atspindys. Natūralus gliutamatas ilgiau išsilaiko susijungęs su receptoriais smegenų sotumo centro ląstelėse ir žmogus jaučiasi pavalgęs. O sintetinio gliutamato molekulė atsipalaiduoja greičiau ir žmogus vėl alkanas“.

Beje, yra aiškinimų, kad gliutamatais pagardintas maistas žmonėms patinka būtent dėl to, kad natūralių gliutamatų yra motinos piene. Iš kūdikystės pažįstamas skonis pasąmonėje siejasi su saugumu, patirtu prisiglaudus prie mamos krūtinės.

Pardavėjų apgavystės

„Šis maistas gali sukelti persivalgymą“, – kažin ar išvysime tokius įspėjimus ant bulvių traškučių pakelių ar ant chemikalų mišinyje „rūkytos“ dešros pakuotės. Tačiau ne visi gamintojai jaučiasi ramūs. Įrašas „E621“ produkto etiketėje atbaido norinčiuosius maitintis sveikai.

Todėl verslininkai suka galvą, kaip skaninti maistą chemikalais, bet apie tai nerašyti etiketėje. Būdas išvengti baugių etikečių paprastas savo genialumu. Reikia sukurti maisto priedą, kurio sudėtyje būtų mononatrio gliutamato, ir jį kaip nors „nekaltai“ pavadinti – pavyzdžiui, mielių ekstraktu, hidrolizuotais daržovių proteinais ar natūraliu vištienos skoniu.

„Na, ir ką čia padarysi. Toks jau gyvenimas, viskas aplink kenkia“, – numos ranka daugelis lietuvių, supratę, kad atsisakyti maisto su gliutamatais būtų pernelyg sunku. Tačiau visko atsisakyti nebūtina.

„Jei ryte suvalgysite sumuštinį su dešra, nieko neatsitiks. Tačiau reikėtų valgyti kuo daugiau namuose gaminto maisto ir gaminant būtinai naudoti natūralius prieskonius“, – toks profesorės J.Tutkuvienės patarimas norintiems gyventi sveikiau.

Ginta Gaivenytė

Laimės milteliai

Gyvename technologinio progreso amžiuje ir dažnai net nepagalvojame apie tai, kuo maitinamės. Paimkime kad ir prieskonių karalių – natrio glutamatą (E621), be kurio neįsivaizduojamAs daugelio restoranų ir ypač greito maisto įstaigų egzistavimas. Šis sintetinis skonio sustiprintojas gali daryti tikrus stebuklus, pavyzdžiui, paversti prastos rūšies peršaldytą mėsą nepaprastu skanėstu. Priedas praktiškai neturi nei skonio, nei kvapo. Nenuostabu, kad dauguma virėjų beria jį vietoje druskos, o korporacijos žeriasi už stebuklingus miltelius kolosalius pelnus.
–
E621 veikimo principas yra toks: pakliuvęs į organizmą, preparatas greitai prasiskverbia su krauju į smegenis ir sustiprina skonio pojūčius, tame tarpe ir signalus iš liežuvio skonio receptorių. Dėl to mūsų valgomas maistas pasidaro nepaprastai skanus. Realybėje gi patiekalas gaminamas iš pačių pigiausių produktų: faršo su mėsos pakaitalais, žemos rūšies ir peršaldytos mėsos, paukštienos, žuvies, jūros produktų, grybų ir t.t.
–
Šalia nenuginčijamų “privalumų”, natrio glutamatas turi ir trūkumų – po vartojimo jaučiamus galvos skausmus, širdies ritmo padažnėjimą, silpnumą raumenyse, mieguistumą, temperatūros pakilimą ir pan. Specialistai tvirtina, kad E621 gali sukelti alergiją ir neatitaisomai pažeidžia žmogaus smegenis ir yra ypač pavojingas vaikų sveikatai.
–
Daugybė tyrimų patvirtino, kad šios medžiagos vartojimas sukelia vaikui nebeatitaisomus regėjimo ir smegenų pažeidimus. Be to, vaikas (kaip ir suaugęs žmogus) pripranta prie natrio glutamato buvimo maiste. Nuo dažno E621 vartojimo skonio receptoriai praranda jautrumą, todėl dažnai jį vartojančiam žmogui maistas be papildo ima atrodyti beskonis. Tai viena iš priežasčių, dėl ko vaikai namuose atsisako patiekalų iš kokybiškų produktų, bes su didžiausiu džiaugsmu lekia į fastfūdą nusipirkti ko nors iš tenykštės produkcijos.

Jau nebe pirmą dešimtmetį natrio glutamatas yra pagrindinis priešas daugybei organizacijų, kovojančių už sveiką maitinimąsi (ypač tai liečia vaikų maitinimąsi ir produktus vaikams). Tačiau iki šiol dėl kažkokių nepaaiškinamų, paslaptingų, beveik mistinių priežasčių ta kova šioms organizacijoms nesiseka. O gamintojai ir toliau gauna milžiniškus pelnus.

Žinoma, restoranų lankytojai – toli gražu ne vieninteliai natrio glutamato vartotojai. Šis papildas dedamas į koncentratus (sriubas, sultinio kubelius), į stiklainiuose ir buteliuose pakuojamus padažus, konservus, pusfabrikačius. O ir daugelis supermarketuose parduodamų prieskonių mišinių turi savo sudėtyje trečdalį E621. teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad natrio glutamatas – anaiptol ne pats kenksmingiausias maisto priedas. Neretai virėjai ir maisto produktų gamintojai, siekiantys minimalizuoti išlaidas ir padidinti pajamas, kaip glutamato alternatyvą naudoja natrio inozinatą (E631) ir kalio glutamatą (E622). O šitie “prieskoniai” gali pridaryti dar didesnės žalos organizmui.

Kelia nerimą ir kiti maisto priedai su indeksu E. E128, vadinamas dar dažikliu “raudonu 2G” ir naudojamu daugiausiai dešrelių gamyboje, uždraustas Europos sąjungoje. Paskutiniai tyrimai, atlikti Europos maisto standartų agentūroje (EFSA), parodė, kad šis dažiklis metabolizuojasi į aniliną, kuris yra genotoksiškas, t.y. junginys, darantis mirtiną žalą DNR.

Įdomu, kad daugumoje taip vadinamų išsivysčiusių šalių, visų pirma JAV ir Eurosąjungoje, maisto produktų, skirtų vidaus rinkai gamyboje veikia vieni draudimai. O gaminant eksportinius analogus (tame tarpe ir vaikų maistą), draudimų yra gerokai mažiau. Tokios “pagalbos” besivystančioms šalims pasekmėmis pačios demokratiškiausios pasaulio šalys, matomai, nelabai domisi.

Kad galėtumėte savarankiškai susiorientuoti dvigubuose standartuose maisto produktų gamybos srityje, pateiksime maisto priedų sąrašą iš draudžiamų “išsivysčiusiose” šalyse priedų:

E102, Е110, Е120, Е150, E105, E111, E126, E130, E152, E104, E122, E141, E171, E477, E221, E222, E223, E224, E124, E131, E142, E210, E210, E212, E250, E251, E330, E311, E312, E313, E320, E321, E322, E338, E339, E340, E341, E407, E450, E461, E466.

Naudojami: jogurtuose, vaikų maiste, šokolade, konditerijos gaminiuose, kramtomojoje gumoje, gazuotame vandenyje, aluje, pusfabrikačiuose, greito maisto įstaigose, koncentratuose, padažuose, konservuose ir pan. Draudimo priežastys: sutrikdo virškinimo trakto veiklą, sukelia galvos skausmą, susierzinimą, nuovargio jausmą, depresiją, odos išbėrimus, astmos priepuolius, alergines ir uždegimines reakcijas, kepenų ir inkstų ligas, vėžinius susirgimus, kelia pavojų širdies ir kraujagyslių sistemai, pakelia cholesterino lygį, sunaikina vitaminus.

Tiems, kas kreipia dėmesį į produktų ir gėrimų etiketes parduotuvėse, turbūt bus įdomu susipažinti ir su dar vienu draudžiamų priedų sąrašu:

E103, E107, E121, E123, E125, E127, E128, E140, E153–155, E160d, E160f, E166, E173–175, E180, E182, E209, E213–219, E225–228, E230–233, E237, E238, Е240, E241, E252, E253, E264, E281–283, E302, E303, E305, E308–314, E317, E318, E323–325, E328, E329, E343–345, E349, E350–352, E355–357, E359, E365–368, E370, E375, E381, E384, E387–390, E399, E403, E408, E409, E418, E419, E429–436, E441–444, E446, E462, E463, E465, E467, E474, E476–480, E482–489, E491–496, E505, E512, E519–523, E535, E537, E538, E541, E542, E550, E552, E554–557, E559, E560, E574, E576, E577, E579, E580, E622–625, E628, E629, E632–635, E640, E641, E906, E908–911, E913, E916–919, E922–926, E929, E942–946, E957, E959, E1000, E1001, E1105, E1503, E1521.

E621 – „baltoji mirtis“;

Gali sukelti vėžines ligas: E131, E142, E210, …

Didina cholesterolio kiekį: E320, E321.

Didina kraujo spaudimą: E250, E251, E252.

Labai pavojingas: E123.

Sukelia odos ligas: E232, E233.

Naikina vitaminą B12: E220.

Sukelia išbėrimus: E311, E312.