Pyktis yra jausmas, kurio stiprumas gali skirtis – nuo lengvo susierzinimo iki įniršio bei neapykantos. Kaip ir kitos emocijos, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius procesus. Kai pykstame, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies plakimas, padidėja energinių medžiagų (adrenalino, noradrenalino) koncentracija kraujyje. Organizmas pasiruošia tinkamai atsakyti į gresiantį pavojų, kitaip tariant – gintis.

Pyktis yra natūralus bei adaptyvus atsakas į pavojų. Jis sukelia stipresnius ir dažnai agresyvius impulsus bei elgesį, skatina kovoti bei pulti grėsmingomis aplinkybėmis. Taigi tam tikras pykčio kiekis būtinas, kad išgyventume. Tačiau juk negalime pliektis su visais, kas mus nors kiek erzina. Įstatymai, socialinės normos, etika ir panašūs dalykai riboja pykčio išraiškos būdus.

Pastebėta, kad vieni žmonės yra „karštesni“ už kitus. Jie supyksta greičiau ir stipriau nei įprasta. Tarp jų yra tokių, kurie nuolat susierzinę bei dirglūs. Jie nebūtinai keikiasi ar šaukia. Atvirkščiai, dažnai tokie žmonės gyvena atsiriboję, paniurę ar serga sunkiomis somatinėmis ligomis (hipertenzija, širdies priepuoliais, opalige, vėžiu, juos vargina lėtinis skausmas ir pan.). Paprastai tokių žmonių žemas frustracijos toleravimo slenkstis. Jie negali ramiai stebėti probleminių situacijų ir jau yra šiek tiek susierzinę iš pat pradžių, ypač jei iš tikrųjų yra kažkas nepakankamai teisinga (pvz., ataskaitoje įsivėlė nedidelė klaida, kažkas pasakė pastabą).

Manoma, kad pykčio stiprumą lemia daug priežasčių, tarp jų fiziologinės bei genetinės: pastebėta, kad kai kurie kūdikiai nuo pat gimimo yra irzlesni, greičiau verkia ir sunkiau pakelia frustruojančius momentus. Socialiniai ir kultūriniai aspektai irgi turi tam įtakos. Pas mus pyktis dažnai pateikiamas kaip nepriimtinas jausmas. Leidžiama būti įsižeidusiam, kamuojamam depresijos, nerimastingam, tačiau jokiu būdu ne piktam. Lemia ir šeimyninė aplinka: pastebėta, kad šeimose, kuriose daug agresijos, pykčio, dažnai nepilnose, užauga piktesni žmonės.

Kalbant apie pyktį, kartais „mosuojama išlaisvintų jausmų vėliavomis“. Egzistuoja mitas, kad bet kurie pykčio reiškimo būdai yra geriau nei nuslopintas pyktis. Tai ne visai tiesa. Kai pyktis pradeda skaudinti žmones aplink mus, tai jau nėra nei priimtina, nei konstruktyvu.

Pykčio valdymas

Jei gyvūnai nemaloniai stimuliuojami, jie agresyviai ginasi. Mes turime tuos pačius gynybos instinktus, kai kas nors sukelia mums skausmą. Tačiau, gyvendami civilizuotoje visuomenėje, negalime užsipulti kiekvieno, kuris sukelia stresą.

Turime keturis būdus susidoroti su pykčio jausmu:
• vengti žmonių bei situacijų, kurios gali sukelti pyktį;
• nuslopinti šį jausmą;
• išreikšti jį visuotinai priimtinu būdu;
• pasistengti sumažinti pykčio intensyvumą bandant nusiraminti.

Visos pykčio valdymo technikos iš esmės siekia vieno iš šių būdų. Skiriama keletas bendrų pykčio valdymo technikų:
• atsipalaidavimas, arba relaksacija, kvėpavimo pratimai, raumenų atpalaidavimas, raminamųjų frazių ir vaizdinių kartojimas bei prisiminimas. Paprastai rekomenduojama tokias technikas praktikuoti beveik kiekvieną dieną, kad, esant stresinėms situacijoms, jos „įsijungtų“ automatiškai;
• mąstymo modelių keitimas – supykę žmonės dažnai linkę dramatizuoti ir pervertinti situaciją. Teiginį „viskas žlugo, neįmanoma nieko padaryti“ galima pakeisti kitu – „normalu pykti esant tokiai sunkiai situacijai, tačiau tai dar ne pasaulio pabaiga“. Žodžių „visada“ arba „niekada“ vartojimas tik padidina pykčio bei neteisybės jausmą, be to, tai dažniausiai neatitinka realybės, todėl rekomenduojama jų vengti. Prisiminkite, kad supykti tai dar nereiškia ką nors užpulti. Naudokitės šalta logika, išanalizuokite situaciją, ir pyktis gali pasirodyti iracionalus. Pasistenkite ne reikalauti trokštamų dalykų, o jų tiesiog paprašyti;
• humoras – pabandykite pamatyti linksmąją situacijos pusę. Kartais rekomenduojama įsivaizduoti tai, ką piktai pagalvojote apie kitus žmones. Pyktis labai rimtas jausmas, tačiau dažnai kartu būna pralinksminti galinčių idėjų. Tai gali padėti „nuleisti garą“. Gal kartais mes tikrai pernelyg rimtai reaguojame į supantį pasaulį;
• bendravimo su kitais gerinimas – supykę žmonės linkę greitai daryti išvadas ir veikti jų pagrindu. Jei jus erzina diskusija, neskubėkite atsakyti pašnekovui to, kas pirmiausia šovė į galvą. Duokite sau laiko ir gerai įsiklausykite, ką jums sako. Jei pyksta ant jūsų, natūralu, kad reaguosite gindamasis. Tačiau kartais po išoriniu pykčiu slepiasi kiti jausmai. Gal kažkas, esantis šalia, bando pasakyti, jog jaučiasi pamirštas?;
• pykčio nukreipimas, pvz., smūgis į pagalvę, gali padėti pasijusti geriau. Kartais verta namie turėti bokso „kriaušę“;
• situacijos pakeitimas – kartais pati artimiausia aplinka gali erzinti labiausiai. Pvz., jei pasijutote spąstuose, kuriuos sukūrė bendradarbiai, slegianti atsakomybė bei nuolatinis susierzinimas darbe – pabandykite pakeisti darbą. Jei erzina betvarkė vaikų kambaryje – praeidamas uždarykite duris. Arba leiskite sau atsipūsti – viena dirbanti mama įvedė namuose taisyklę: penkiolika minučių niekas negali kalbinti ką tik grįžusios mamos, nebent namai užsidegtų. Po tokios trumpos pertraukos ji galėjo daug ramiau bendrauti su namiškiais;
• problemų sprendimas – pabandyti išsiaiškinti, kas sukėlė jūsų pyktį. Kartais pyktį sukelia labai realios bei neišvengiamos gyvenimo problemos, ir jis yra sveikas atsakas į sutinkamus sunkumus. Egzistuoja mitas, kad bet kurią problemą galima išspręsti, tačiau jis tik sukelia papildomą stresą, kai sprendimo nepavyksta rasti. Svarbu orientuotis ne į patį sprendimą, o į tai, kaip sutinkate problemą. Nuspręskite pasiekti tiek, kiek galite, tačiau nebauskite savęs už tai, ko padaryti negalite;
• vidinio „aš“ stiprinimas – mokykitės pažinti savo jausmus bei juos priimti. Tai gali padėti pasijusti tvirčiau tiek vidiniame savo pasaulyje, tiek santykiuose su kitais žmonėmis. Jei išbandėte visus kelius ir nesate patenkintas rezultatu, jums gali padėti psichoterapija.

Britų pykčio valdymo asociacija (angl. British Association of Anger Management) pasiūlė pykčio kontrolės formulę – atpažinti ir suprasti. Kitaip tariant, sugebėjimai valdyti pyktį yra mūsų galvose. Jei pažinsime šį jausmą ir atrasime tai, kas jį sukelia, galėsime daug konstruktyviau su juo susidoroti.

Pykčio transformacija

Pyktis yra stipri jėga, kurios energiją galima sėkmingai panaudoti siekiant pačių įvairiausių tikslų. Toks procesas vadinamas pykčio transformacija. Svarbiausia ne suvaldyti pyktį, o pakeisti jį teigiama energija arba nukreipti tam tikra linkme.

Skiriami keturi pagrindiniai transformacijos procesai:
• kūryba – pykčio jausmas pakeičiamas kažkuo visiškai nauju. Tai gali būti meno kūriniai, moksliniai išradimai, naujų produktų kūrimas. Kai pykčio energija įkrauna vaizduotę, daug kas gali atsirasti. Kūrybinis procesas tampa tarsi tam tikra iškrova viduje užgniaužtoms emocijoms. Pyktis gali būti labai naudingas, nes jis išlaisvina iš iliuzijų ir aiškiai parodo, ko reikia siekti. Taigi ne pasiduokite pykčiui, o pirmyn į tikslą, nes sėkmė yra pats geriausias kerštas;
• socialinė transformacija – pyktis transformuojasi į politinį aktyvumą bei kovas, kurių tikslai – socialinės reformos. Net altruizmo aktai dažnai gali būti netiesiogiai nulemti pykčio jausmo. Socialines transformacijas paprastai sukelia engiamos grupės, kuri pakyla į kovą už laisvę ir teisingumą, pastangos. Kai žmonės nebenori būti aukos, jie stoja kartu ir griauna apatijos, abejonių bei baimės kalėjimus. Taigi jie gali pakeisti pasaulį. Nuolat pūliuojantis kartėlis, cinizmas ir nuolankumas gali sugriauti asmenybę, bet dusinantis pyktis kartais įžiebia kibirkštį, pakeliančią reformos dvasią kovai prieš neteisybę, priespaudą ir piktnaudžiavimą;
• egzistencinė transformacija – nusivylimas per išvystomą bešališką priėmimą visa ko, kas vyksta aplink, pakeičiamas ramybe, išmintingumu bei „pakilimu aukščiau savęs“ (angl. self-transcendency). Asmeninis skausmas gali sumažėti neišvengiamybės bei didingos visos žmonijos kančios šviesoje. Sugebėjimas teigti gyvenimo grožį nelaimėje gali padėti pakelti skausmą. Pyktis gali pažadinti didvyrio dvasią ir paskatinti siekti didesnių tikslų už save patį. Sugebėjimas susigrąžinti gyvenimo aistrą išlaisvina iš savęs gailesčio ir destrukcijos pančių;
• dvasinė transformacija – skausmas transformuojamas į transcendentinį patyrimą per maldą, dvasinį lavinimąsi, atleidimą bei susitaikymą. Mes suvokiame, kad nesame vieniši su savo jausmais ir galime sulaukti dieviškos pagalbos pagal savo įsitikinimus bei tikėjimo tradicijas. Kai tikėjimas yra svarbi gyvenimo dalis, žmogus gali pakilti aukščiau savo padėties ir nusiraminti. Pyktį pakeičia malda. Dvasinė branda suteikia galimybę atsiduoti dieviškai globai ir susitaikyti.

Tarp dviejų pasaulių

Visi mes gyvename tarp dviejų pasaulių, tarp dviejų polių. Vienoje pusėje – idealizmas, rojus, meilės principai, kitoje – realizmas, žemė, jėgos principai. Nesvarbu, kaip apibrėšime šį dualizmą, dažnai atrandame save besiplėšančius tarp šių dviejų pasaulių.

Pykčio valdymas padeda išspręsti praktines kasdienio gyvenimo problemas. Jis padeda išgyventi bei prisitaikyti prie išorinio gyvenimo sunkumų be pastangų ką nors jame pakeisti. Pykčio valdymo galima išmokti nuolat praktikuojant kognityvinės-elgesio terapijos technikas.

Pykčio transformacija orientuojasi į aukštesnius idealaus gyvenimo siekius. Ji ieško to, kas paverčia gyvenimą prasmingu, gražiu ir teisingu. Jos galima pasiekti tik dinaminių asmenybės procesų metu, balansuojant ant briaunos tarp dviejų kraštutinių polių.

Norint neprarasti vilties gyvenant dabartiniame pasaulyje, mums reikalingas tiek pykčio valdymas, tiek pykčio transformacija. Vis dėlto, norint ilgai sėkmingai valdyti pyktį, neišvengiamai prireiks transformacijos procesų.

Kai kurie faktai

• Nevaldomas pyktis yra pagrindinė skyrybų ir kitokio emocinio atitolimo priežastis.
• Šiais metais skyrybų laukia vienas milijonas sutuoktinių porų.
• Išyra maždaug 50 proc. pirmų bei apie 60 proc. antrų santuokų.
• Poros, kurios iki vestuvių jau gyveno kartu, skiriasi dažniau nei tos, kurios taip negyveno.
• Nevaldomas pyktis kartu su rūkymu bei dideliu cholesterolio kiekiu yra aiškus širdies ligų (viena iš pagrindinių mirties priežasčių šiuo metu) rizikos veiksnys.
• Pasaulyje dėl šeimyninių konfliktų žmonės į ligoninių priėmimo skyrius patenka dažniau nei dėl nelaimingų atsitikimų, užpuolimų bei apiplėšimų kartu sudėjus.
• Penki labai greitai supykstančio žmogaus bruožai: žemas frustracijos toleravimas, kritiška nuostata, reikalaujantis elgesys, perfekcionizmas ir humoro jausmo stoka.
• Pavydas, savininkiškumas, skurdumas bendraujant, baudžiantis elgesys, kontroliuojančios nuostatos bei piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis yra neperdirbto pykčio simptomai.
• Pyktį dažnai paskatina iracionalios idėjos, ypač jei jos susijusios su pasąmonės lūkesčiais ar poreikiais.
• Atsipalaidavimas gali sumažinti pyktį sukeliančių minčių stiprumą. Tai metodas, kuris leidžia išmokti atpažinti pasąmonėje sukauptą pyktį ir „išleisti“ socialiai priimtinu būdu.
• Nepaisant varginančios visuomenę žiaurumo, destrukcijos bei neapykantos epidemijos, pyktis vis tiek išliks tema, verta atskirų psichologinių tyrinėjimų.

Literatūra:
1. Dorfman D., Segal P. // Anger. Management. – 2005.
2. Les Cartier. The Anger Workbook: A 13-Step Interactive Plan to Help You – 1992.
3. McCrary R.J., Bryzan W. Anger Management A. „How-to“ guide. – 1998.
4. Poter-Efran R.T. Letting Go of Anger: The 10 Most Common Anger Styles and What to Do About Them. – 1995.

Gyd. Danutė Lovkienė
Psichoterapijos konsultacijų centras