Eudemoninių nuostatų ir elgesio charakteristikų bei temperamento atitikimas
Kaip matote, pagal keturis savireguliacijos principus sistemoje „pasaulis – žmogus“, autorius skiria ir keturias eudemoninių nuostatų klases ( eudemonizmas – graikiškai – laimė, palaima). Ne veltui nauja gyvenimo stilių tipologija bei Aizenko asmenybių tipologija šioje lentelėje lyginama su temperamentų tipais. Temperamentų teorija – viena seniausių teorijų. Ši klasifikacija, sukurta prieš tūkstančius metu, taikoma ir dabar. Jos kūrėjai – Hipokratas bei Galenas susiejo temperamentą su vieno iš keturių organizme cirkuliuojančių skysčių – tai kraujas, gleivės, geltonoji ir juodoji tulžis. Hipotezė, jog organizme vyrauja vienas šių skysčių, nulėmė temperamento tipų pavadinimus:
– sangvinikas (kraujas),
– cholerikas (geltonoji tulžis),
– flegmatikas (gleivės),
– melancholikas (juodoji tulžis). Temperamentas- tai įgimta ir santykiškai pastovi asmens savybė
Cholerikas. Jis labai jautrus, impulsyvus. Jam būdingi staigūs, aštrūs judesiai, jėga, jo emocijos išreiškiamos labai aiškiai. Cholerikas yra nestabilus. Įsijautęs į naują veiklą, jis veikia iš visų jėgų, sekindamas save daugiau, negu reikia. Jis domisi visuomenine veikla, rodo iniciatyvą, energingas, principingas. Jei cholerikas neskiriia laiko savo dvasiniam gyvenimui, jis tampa irzliu, dirgliu, greit užsiplieskiančiu, nepajėgiančiu savęs kontroliuoti.
Sangvinikas. Greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. Su žmonėmis labai greit randa bendrą kalbą, moka ir nori bendrauti. Jausmai kyla greit, taip pat greitai jie kinta. Emociniai išgyvenimai – negilūs. Sangviniko mimika labai išraiškinga. Jis nenustygsta vietoje,jam nuolat reikia naujų įspūdžių. Nelabai save kontroliuoja, nemoka dirbti sistemingai, neturi grafiko pagal kurį gyvena. Jis negali dirbti darbo, reikalaujančio ilgai sėdėti vienoje vietoje, kuriame yra nuolatinė įtampa, kur reikalingas susikaupimas.
Flegmatikas. Charakterizuojamas žemu aktyvumo lygiu, pastovumu. Jo judesiai lėti ir ramūs, mimika bei kalba – irgi. Jo jausmai yra gilūs. Užsispyręs ir kryptingas, jis retai nesusivaldo, nelinkęs reikšti emocijas, nelinkęs į afektus. Gerai suplanuoja savo jėgas ir visada užbaigia pradėtą darbą iki galo. Savo jėgas linkęs tausoti, be reikalo jų nešvaistyti. Vienose situacijose flegmatiko savybės gali būti teigiamos – ištvermė, pastovumas, minčių bei jausmų gilumas, o kitose situacijose šios savybės gali pasirodyti neigiamomis – vangumas, tingėjimas, emocionalumo stygius.
Melancholikas. Jo reakcija dažniausiai neatitinka dirgiklio stiprumo. Jam sunku ilgai išbūti susikaupusiam. Stiprus poveikis melancholikui dažniausiai sukelia reakciją, kurią galima pavadinti „nuleido rankas“. Jam būdinga santūri ir prislopnta kalba, drovumas, neryžtingumas. Normaliose sąlygose melancholikas- gilus žmogus, gali būti geras darbuotojas. Jei sąlygos nepalankios, melancholikas gali virsti baikščiu, nerimastingu, greit pažeidžiamu žmogumi.
Manau, kad kiekvienas, išnagrinejęs šią lentelę, atras sau būdingą nuostatą – t.y, atras save šioje klasifikacijoje. O kartu ir dar geriau suvoks bei pažins save. Nepatenkintieji „savo vieta“ galės susimąstyti apie tai, kad jau laikas keistis.
Žmonės pikčiurnos – kas jie? ir kodėl jie tai daro?
Žmonės kartais pratrūksta pykčiu, ir tai laikoma normaliu emocijų išliejimu. Kadangi patiriame stresų, todėl periodiškai pratrūkstame.
Tačiau jeigu pykčio protrūkiai gana dažni ir į kiekvieną įvykį reaguojama perdėtomis emocijomis, tuomet padėtis tampa nevaldoma ir net pavojinga.
Manipuliavimas
Isterija ir pyktis kaip manipuliavimo priemonės naudojamos įvairiausiose žmogaus gyvenimo srityse.
Turbūt daugeliui parduotuvėje teko matyti tokią sceną: vaikas voliojasi ant grindų, verkia ir šaukia, reikalaudamas kaip paskatinimo už aktorinį talentą nupirkti jam žaislą.
Tėvams gėda dėl savo atžalos elgesio, tad jie raudonuodami ir tikėdamiesi nuraminti įsiaudrinusią furiją, skuba prie kasos įsiteikti jai žaislu. Taip kai kurie žmonės įgyja patirties, kad per skandalus galima gauti viską, ko tik nori.
Tikriausiai bent kartą jums teko stebėti ir panašiai besielgiančią gerokai ūgtelėjusią merginą: pavyzdžiui, restorane ji gali pagriebti lėkštę ir sudaužyti ją į skriaudėjo galvą. Geriausiu atveju ji gali tiesiog pabėgti garsiai raudodama ir nustebusiems žiūrovams pranešti, su kokiu moraliniu išgama ją suvedė likimas.
Kai kurie žmonės įsižeidžia tyliai, o isteriko maiše nepaslėpsi — jam reikia žiūrovų.
Dar vienas momentas: pykti galima ant bet ko, nors ir ant prezidento, tačiau jis niekada to nesužinos ir nesisielos. Isterija galima tik akivaizdoje žmonių, kuriais pats isterikas pasitiki. Tai yra tas, kuriam skirtas isterijos priepuolis, būtinai sureaguos reikiamai — dėl naudos arba savo minkšto būdo. Tai svarbu.
Jeigu isterija nesukelia reikiama atsako, ji neveiksminga ir greitai baigiasi. Vadinasi, prie savo šefo nė viena moteris nepuls kelti isterijos. Be to, to nepadarys žmogui, kurio dėmesio siekia. O vyrui gali. Ir meilužiui. Ir vaikams, ir namų šeimininkei, ir kirpėjai… Apskritai isterija skirta tiems, kuriems ji veiksminga.
Kai nesutapusi nuomonė ar nepatenkinti poreikiai suvokiami kaip karti skriauda, prasideda isterija arba pykčio protrūkis. Kai žmogus negauna to, ko trokšta, jis stipriai susinervina, ir tuomet įvyksta emocijų protrūkis. Po tokio sukrėtimo tik stiprios psichikos žmogus nesijaučia kaltas, o silpnesnis su viskuo sutinka. Būtent tokiu būdu spintoje atsiranda kailinukai, ant pirštų — žiedeliai ir net santuokos įregistravimo liudijimas.
Psichologinis nesuderinamumas
Nesuderinamumas, savitarpio supratimo ir bendrų interesų nebuvimas, nuobodulys sukelia žmonių nesusikalbėjimą. Todėl bet kokio klausimo aptarimas sukelia susierzinimą ir pyktį (nes atsiranda nuomonių skirtumai) arba partneriai iš viso neturi apie ką kalbėtis.
Šiuo atveju isterija ir skandalai tampa vieninteliu būdu emocinei spragai užpildyti. Iš karto atsiranda priežastis įsižeisti, o paskui — ir tema pokalbiui.
Kartais juntantis santuokos nuobodulį partneris pats skandalų nekelia, bet provokuoja kitą isteriniam emocijų protrūkiui. Ir vienu, ir kitu atveju jis gauna trūkstamų emocijų.
Tai labiau būdinga moterims. Perdėtai reaguojama į santykius su vyru, kai moteris neturi savų tikslų ir interesų. Tokios moters gyvenimas tampa prasmingas tik tuomet, kai mylimasis rodo pakankamai dėmesio.
To, ko jai trūksta, ji laukia iš vyro. Jeigu dėl kokių nors priežasčių tai neįvyksta, juntama skriauda ir reiškiamos pretenzijos.
Emocijos pamažu kaupiasi, todėl isterija kyla dėl menkiausios priežasties.
Ne visada isterijos objektu tampa vyras. Tai gali būti po ranka atsiradęs padavėjas, laiškanešys, vairuotojas. Svarbiausia, kad mylimasis būtų šalia.
Kodėl jie tokie?
Kodėl žmonės tampa pikčiurnos ir isterikai? Kodėl visas iškilusias problemas jie sprendžia būtent tokiu būdu? Gal jie tokie tampa dėl sudėtingo charakterio ar nenusisekusio gyvenimo?
Yra kelios polinkio į agresiją priežastys.
1 priežastis. Meilės trūkumas vaikystėje. Galbūt žmogus užaugęs nepilnoje šeimoje — tėvai išsiskyrė arba vienas iš jų mirė. Tuomet jis gali „atsirevanšuoti“ savo partneriui už meilę, kurios nepatyrė vaikystėje. Tai susiję su baime prarasti partnerį, panašiai kaip ir savo tėvus.
Dažnai toks žmogus niekuo nepasitiki ir viską mato tik juodomis spalvomis. Bet koks kitų žmonių nuomonių nesutapimas su jo nuomone suvokiamas kaip priešiškumas. Jis visą laiką ginasi, net kai nėra pavojaus. Kitų žmonių gerų ketinimų jis tiesiog nepastebi — ieško tik blogiausių.
2 priežastis. Žmonės vaikystėje buvo prievartaujami. Nebūtinai fiziškai.
Despotiški tėvai galėjo per daug žiauriai vaiką kontroliuoti, versdami jį daryti tai, ko jis nenorėjo. Tokia prievarta galėjo būti verbalinė. Toks žmogus suaugęs sąmoningai keršija savo skriaudėjams.
3 priežastis. Vaikystėje jautėsi bejėgis. Pavyzdžiui, tėvai girtavo, o jis niekuo negalėjo jiems padėti. Arba buvo muštynių ir skandalų šeimoje liudininkas, bet nieko negalėjo pakeisti. Galbūt vaikui buvo neleidžiama rodyti savo jausmų.
Suaugęs jis gali kompensuoti ankstesnį bejėgiškumą despotiško elgesio su partneriu sąskaita. Visi žino, kad pykti ir kelti isterijas — blogai ir negražu, tuomet kodėl yra žmonių, gyvenančių panašioje aplinkoje metų metus? Net išsiskyrę, jie įsigudrina surasti panašų į save pikčiurną.
Kodėl jus valdo pikčiurna?
1 priežastis. Isteriko ir pikčiurnos nuolatinis „klientas“ — priklausomas žmogus. Pavyzdžiui, jam gali trūkti ekstremalių pojūčių arba jis serga depresija.
Gyvenimas nuolat aiškinantis santykius dirgina jo nervų sistemą, todėl ji tampa jautresnė — patyrus šoką, į kraują patenka itin didelis kiekis adrenalino.
Būtent adrenalinas ir sukelia euforiją. Jeigu jūs kovojate su depresija, tuomet pasąmonėje ieškote situacijų, palaikančių susijaudinimo būseną. Beje, panašus sukrėtimas yra viena iš isterijos priežasčių.
Jeigu žmogus negali kitu būdu patirti emocijų, tuomet jis patiria jas isterijos, pykčio arba agresijos protrūkiais.
Galima sakyti, kad vyrai ir moterys, kuriems nuolat tenka bendrauti su isteriškais ir agresyviais žmonėmis, patys tampa isterikai.
Tokie partneriai tampa vienas nuo kito priklausomi, nes priešingu atveju negauna „trokštamų“ emocijų.
Jeigu isterikas sutinka ramų partnerį, jis jau pasąmonėje pradeda jį provokuoti.
Isterija — tai kontrolės praradimas, o jos nekontroliuojant galima valdymą perimti į savo rankas — būtent taip svarsto linkę į priklausomybę žmonės. Todėl jie stengiasi kurti santykius įvairiomis manipuliavimo priemonėmis.
2 priežastis. Jūs nuo vaikystės įpratęs prie tokių santykių šeimoje. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų buvo linkęs į pykčio protrūkius ir nuolatinį norą dominuoti. Jeigu taip, tuomet jums toks elgesys atrodo normalus. Jeigu sąmoningai suvokiate, kad jums tai nepatinka, pasąmonėje iškyla pasitikėjimas tokiu žmogumi.
Be to, jūs manote, kad panašiai bendrauja dauguma, todėl visuomet pateisinate savo partnerį.
Pavyzdžiui, jo agresyvumą laikote karštu temperamentu arba manote, kad „visiems savi tarakonai galvoje“.
Iš tikrųjų temperamentas neturi nieko bendra su agresija, todėl daugelis šeimų bendrauja visai normaliai — iš to netgi patiria malonumą.
3 priežastis. Jūs prastai save vertinate, esate pasirengę aukotis.
Jeigu jaučiatės silpnas ir nieko nesugebantis, tuomet prie jūsų lyg magnetas trauks agresyvius žmones.
Pamokanti vienos moters istorija, kurios tėvai nuo vaikystės jai įteigė, kad moteris turi būti silpna ir visais atvejais pasikliauti vyru. Atsitiko taip, kad pasyvi mergina įsimylėjo agresyvų ir labai pavydų vyrą, kuris aiškinosi santykius šantažu ir isterija. Agresiją palaikiusi audringu temperamentu, ji nesiryžo su juo išsiskirti penkerius metus. Kiekvienas bandymas nutraukti santykius baigdavosi persekiojimais ir grasinimu nusižudyti.
4 priežastis. Jums sunku parodyti jausmus. Labai dažnai mes prie savęs traukiame savo pasąmoningus oponentus — tarsi norėdami išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
Tvardantis emocijas žmogus dažnai gyvena santuokoje su nesivaldančiu žmogumi. Pavyzdžiui, santūrus vyras dažnai sutinka isterišką moterį, kuri kelia scenas dėl menkiausių priežasčių. Moteris, įpratusi nerodyti savo jausmų, traukia linkusius į agresiją vyrus.
Kitaip tariant, partneris jums reikalingas, kad išreikštumėte jausmus, kurių nesugebate patirti. Jeigu jūs savyje slopinate agresiją ir pyktį, šį vakuumą užpildo jūsų partneris.
Jeigu jūs parodysite savo negatyvias emocijas panašaus tipo žmonėms, atsikratysite priklausomybės ir sukursite taikius ir palaikančius vidinę pusiausvyrą santykius.
Apsaugos priemonės
Kaip rodo praktika, kartais, norint ištrūkti iš uždaro rato, pakanka išmokti…
Išreikšti savo emocijas. Ir teigiamas, ir neigiamas emocijas reikškite priimtinu jums būdu ir iš karto, kai tik jų kyla. Sakykite „ne“, nebijokite sugadinti santykių ir ginti savo požiūrio.
Nebijoti konfliktų. Dažnai susiję su pikčiurnomis žmonės bijo konflikto, todėl bando surasti kompromisą arba prisitaikyti prie partnerio. Ši taktika neveiksminga, nes agresyvų žmogų tik skatina. „Jeigu tai praeina, vadinasi, viską darau teisingai!“ — mano jis. Jeigu žmogus gauna tai, ko nori, — jūsų emocijas, kaltės jausmą dėl jo elgesio, būkite tikri, kad kitą kartą kils žymiai didesnė isterija ir skandalas.
Jeigu iš karto parodysite savo emocijas, tai yra tinkamai sureaguosite į kito žmogaus elgesį ir kantriai apginsite savo nuomonę nesiteisindami, tuomet pikčiurnai bus neįdomu kelti isterijas ir skandalus.
Tai – viena populiariausių pasaulyje Myers-Briggs tipologija (MBTI), paremta Carlo Gustavo Jungo „Psichologinių tipų“ teorija. Įdomu, kad prieš keliasdešimt metų Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas ir gan plačiai paplitęs šios tipologijos atitikmuo – socionika, kurios autorė – lietuvė Aušra Augustinavičiūtė: Testas
Idomu, pati monipuliuoti vaikinais, man tai gerai pavyksta,o jei ne tai uzsivedu tiesiog liepsnoju
Būtų įdomu sužinoti iš kur paimtas straipsnis nuo šito sakinio „Žmonės pikčiurnos – kas jie? ir kodėl jie tai daro?“ ir žemiau.
O šiaip, viskas labai įdomu.
GEraS