Dievas – jis yra ar yra tik globalinė žmonijos iliuzija?

Ar gali egzistuoti tai, ko niekas nėra matęs? Anot Platono, nors sielos taip ir nėra niekas matęs, bet ji egzistuoja. O gal ne? Juk mūsų kūno galimybės nepriklauso nuo to, ko kokios mūsų moralinės nuostatos ar tikėjimas. Tikėjimo reikšmė gyvenimo kontekste labai svarbi tuo, kad padeda žmogui nepalūžti. Bet ar kuo nors skiriasi tikėjimas į Dievą, į likimą ar į „taip turi būti“. O gal visa tai – tas pats? Juk tikėjimas tai nuolatinė (pa)sąmonės būsena, į kurią turbūt vienintelę laikosi įsikibę žmogiškumo pagrindai. Tikėjimas pats savaime, gražiai kalbant, yra „užuovėja“ palūžusiam žmogui. Tačiau ar tai nėra dirbtina? Ar žmogus ne fiktyviai susikuria sau „užuovėją“? Palaužtas kančios patirties, jis tiesiog stengiasi nukreipti savo minčių srautą nuo savęs ir tikisi sulaukti pagalbos iš to, kuo tiki. Tačiau yra dar blogiau, kai, nusivylęs, nerandantis teisybės, apkaltinęs tuos žmones, kurie, jo manymu, yra kalti dėl jo nelaimių ir kančių ir ebejojantis teisingumu, jis pradeda kaltinti ir Dievą, ir likimą, ir tai, ko jis niekada nėra matęs ar supratęs. Bet ar nėra žema kaltinti tą, kas iš tiesų yra laikomas gėrio ir teisingumo simboliu?
Dievo įvaizdis žmonijos istorijoje negali būti vertinamas vienpusiškai teigiamai ar neigiamai. Net jei nekreipsime dėmesio, kad yra daugybė jo garbinimo objektų ir formų, bendroji Dievo idėja žmonijai atnešė šimtmečius inkvizicijų žiaurumo, teologinių karų, kurie kai kuriose pasaulio dalyse iki šiol nėra pasibaigę. Ar gali būti teisingas tas, dėl kurio kyla karai ir žudynės? Iš tiesų – gali, bet ar yra? Juk ne vien gerojo ir teisingojo Dievo idėja sėja blogio sėklas. Juk karai kyla net dėl pačio teisingumo sampratos, o juk teisingumas pats savaime nėra blogis, veikiau priešingai.
Dievo vardas siejamas su pasaulio valdymu, teisėjavimu, viešpatavimu. Taigi ar tie, kurie sukėlė net pasaulinius karus nesiekė būti panašūs į Jį? Juk juos vedė ta pati idėja – valdyti pasaulį (net jei jų viešai skelbiama tiesa iš tiesų tokia ir nebuvo). O galbūt žmonija, susikūrus įstabaus gėrio ir teisingumo iliuziją, turėjo patirti tai kas yra priešinga – blogį ir neteisingumą – vien tam, kad galėtų geriau atpažinti tikrąjį gėrį ir teisingumą? Bet ar tikrasis pažinimas yra vertas milijonų žmonių gyvybių? Ir ką tada reiškia žmogaus gyvybė? O gal visdėlto visų tų žmonių, kurių žūtis padeda pasauliui pažinti tikrąjį gėrį ir teisingumą, mirties prasmė yra tokia, kaip Ero, Armenijo sūnaus?
Dievo idėjos prasmė – žmonių lygybė? Juk žmonės nuo seniausių laikų tikėjo Dievo idėja, tačiau ji buvo suskaidyta į tikėjimą atskiromis gamtos sferomis: žeme, vandeniu, dangumi ir jose esančiais objektais bei reiškiniais. Dar vėliau tų sferų daugėjo, buvo pradėta tikėti į buities dalykų šventumą, kol pagaliau išvystyta apskritai totalinio dieviškumo – visas gyvenimo sritis apimančia Dievo idėja. Galbūt pati Dievo idėjos idėja buvo teisinga – priversti žmones patikėti, kad jie yra teisingiausios, anot Platono, valstybinės santvarkos – karalystės – pasaulinėje valstybėje gyvenantys žmonės, kur karalius yra vienas ir jo valdymas yra tinkamiausias. Tačiau tuo patikėti visiems žmonėms iš tikrųjų sunku, galima teigti, kad tai utopija. Tačiau, jei žmonės gali patikėti tuo, kas sakoma, bet ko nėra matę, tai visgi yra galimybė visiems patikėti ir Dievo idėja. Bet vėlgi, ar tai būtina? Juk dabar aptariant globalinį tikėjimą, galima nesunkiai suprasti, jog šis tikslas yra nepasiekiamas vien dėl begalinės žmonių diferencijacijos. Tačiau vienu požiūriu dauguma žmonių visdėlto panašūs – aiškindami sunkiai paaiškinamą įvykį ar jo priežastį, kurios iš esmės negali visiškai identifikuoti, jie visi paskutiniu argumentu pateikia tai, ko jie taip pat negali paaiškinti: vieni – Dievą, kiti – likimą. Argi ne paradoksas aiškinti nepaaiškinamą dalyką nepaaiškinamu reiškiniu? Jeigu Platono sielos nemirtingumo teorija iš tiesų išbaigta, tai kodėl niekas iki šiol nematė to paties, ką Armenijo sūnus Eras? Kodėl tie, kurie neskaitė Platono, negalėtų žinoti kaip viskas atrodo po mirties? Juk tai pasakos. Tačiau juk ir gyvenimas galėtų būti pasaka, kurią seka Dievas. Taip. Tačiau ar verta tikėti tuo, kas išgalvota? Juk turėtume tikėti tuo, kas tikra. O tikri šiuo atžvilgiu galėtume būti tik mes patys sau. Juk tikėjimas savimi – tikėjimas tuo, kas tikrai esi. Jei viskas, kas žmogui nutinka, būtų vertinama per jo paties gyvenimo prizmę, neįsileidžiant, to kas neaišku ar yra netikra, žmogaus tikrovės suvokimas būtų teisingesnis. Išgyvenama kančia nebūtinai turi būti Dievo skirta bausmė, kurios kiti (galbūt labiau nusipelnę) negauna, bet tiesiog įvykis kuris vyksta pats savaime nuo nieko nepriklausomas. Jei mes šį įvykį tapatintume su likimu, mums būtų papraščiau. Tačiau šiuo atveju reikia apibrėžti likimo sąvoką: likimas – gyvenimas, kurį gyvena skirtingai kiekvienas žmogus. Tai nėra kažkieno paskirtas gyvenimas. Nes likimas, tai yra gyvenimas, priklauso tik nuo paties žmogaus. Taigi iškyla ir auklėjimo klausimas, kuris religiniu katalikiniu kontekstu neabejotinai susijęs su Dievo Tėvo įvaizdžiu. Tačiau kitose religijose Tėvo įvaizdžio nėra! Čia religijų skirtumai taip pat vaidina didžiulį vaidmenį Dievo identifikavimo procese. Jei kiekviena religija Dievą mato kitokį, tai argi jis gali būti vienas? Nuvykus svetur tavo tikėjimas į Dievą ir jo supratimas gali būti palaikytas net erezija. Taigi ar mes vis dar kalbame apie vieną Dievą? Visgi paprasčiausi pavyzdžiai gali būti įrodymas, kad – taip. Skirkime dvi rūšis žmonių: vegetarus ir nevegetarus. Juk maistą vegetarai supranta, kaip tai, ką jie valgo, – daržoves, vaisius, grūdines kultūras ir panašiai. Tuo tarpu nevegetarai be jau minėtų produktų būtinai įsivaizduoja savo mityboje ir mėsą bei žuvį. Taigi šių dviejų žmonių grupių maistas iš esmės skiriasi, bet pačio maisto kaip paties sąvoka yra vienoda abejiems. Taigi vis dėlto skirtingų religijų žmonių Dievo supratimas nėra priežastis ar įrodymas, kad Dievo nėra arba jis nėra vienas.
Dievas – žmogaus laimės šaltinis? Juk tikėjimas Dievu pats laimės neatneša. Tačiau Dievas religijoje yra neatsiejamas nuo pomirtinio gyvenimo. O jeigu būtų atsiejamas? Tuomet mes, tikėdami Dievu, galėtume teigti, jog tikime ir pomirtiniu gyvenimu. Tačiau teigdami, kad tikime pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai turėtume tikėti Dievu. Tai argi Dievas nėra pomirtinio gyvenimo dalis? Galima daryti išvadą, kad pomirtinio gyvenimo idėja mus ir skatina tikėti Dievu. Ir kuris gi tikėjimas yra pirminis, o kuris yra išvestinis – pomirtiniu gyvenimu ar Dievu? Juk nustatėme, kad yra dalykas, kuriuo gali būti labiau tikima nei pačiu Dievu. O gal čia yra Dievo kuklumo išraiška, kuri sukuria vaizdinį, jog net pats Aukščiasiasis nėra atitolęs nuo žmogaus. Pomirtinio gyvenimo idėja neabejotinai buvo iškelta kaip filosofinis klausimas: „Kas mūsų laukia po mirties?“ Žmonija tai susiejo su tuo, kas kaip ir mirtis jiems nebuvo aišku – Dievu. Taigi tik tikėjimas laimingu pomirtiniu gyvenimu žmogui gali suteikti laimę, ramybę bei nutolinti baimę numirti ar net visai ją sunaikinti. Taigi apskritai žmogaus laimė taip pat persmelkta religijos ir Dievo.
Ar pats tikrasis tikėjimas į Dievą religijoje yra sumenkintas? Juk tikintis žmogus yra įspraustas į religijos (kad ir kokia ji bebūtų) rėmus. Jei tiki į Dievą, tu privalai būti kažkas: katalikas, liuteronas, šiitas ar panašiai. Bet argi paprastas tikėjimą į Dievą galime vadinti iškreiptu? Ne. Juk tikėjimas pats savaime negali būti iškreiptas. Tiesiog įvairios dogmos, kurias žmonės pripažįsta arba ne, verčia juos būti vadinamais vienos ar kitos religjos atstovo vardu, o pats tikėjimas į Dievą čia jau praranda savąją prasmę. Taigi žmonių, vadinančių save vienos ar kitos religijos atstovais, buvimas dar neįrodo tikėjimo į Dievą buvimo.
O jei Dievas yra iliuzija? Tačiau juk tikėjimas iliuzijomis ir stebuklais teikia žmogui malonumą juos stebint. Iliuziją sukurti gali žmogus savo ištobulinta technika ir neįprastais sugebėjimais. Ar Dievo iliuzija išimtis? Jei Dievo idėją apibėžiame kaip iliuziją, tuomet – ne išimtis. Stebuklu vadiname panašia technika kaip iliuziją sukurtą reiškinį, tačiau stebuklo skirtumas yra tas, kad gali įvykti ir savaime dėl dar neištirtų žmogaus sąmonės galių. Taip galėtume paaiškinti ir kai kuriems žmonijos istorijoje stipriai tikintiems į Dievą žmonėms atsivėrusias stigmas. Juk jeigu žmogus sapnuose išgyvena skausmą, kuris gali būti tapatinamas su empiriniu patyrimu, arba susikoncentravęs į tam tikrus pojūčius žmogus trumpam jau gali nugalėti žemės trauką, tai kodėl stipriai tikinčiam žmogui ir savo sąmonę nesąmoningai veikiant įvairiais išgyvenimais ir tikėjimo teikiamasi potyriais negali atsirasti žaizdos kūne? O gal tai irgi tik religingų žmonių paskleista „antis“ (jei taip koretiškai galima būtų pavadinti) tam, kad šiais laikais vis labiau dvejojančių dėl tikėjimo žmonių tikėjimas būtų sustipintas? Tikėti tuo ar ne, tas pats, kas tikėti Dievu.
Taigi religinė Dievo idėja yra netgi artima Platono filosofija tuo, jog apibrėžia tinkamą gyvenimo būdą, nustatytą įvairiomis dogmomis, įstatymais ir aprašytą daugybėje knygų. Pati Dievo idėja yra tobulai teisinga – tačiau ji taip pat gimdo norą būti panašiu į jį, kas kartais yra iškreiptai suprantama ir sukelia įvairių negandų ir netikslumų. Ir apskritai ar svarbu ar Dievas yra ar nėra, jei tikėjimas juo visdėlto prisideda prie pasaulinio gerumo siekimo? Tačiau tikėjimas savimi yra vienas iš esminių žmogaus gyvenimo pagrindų. O netikintis Dievu žmogus gali rasti atsakymus į gyvenimo klausimus tiesiog „pasikalbėjęs“ su savimi.

Julius Petrulis

Katalikų bažnyčia – didžiausias katalikų priešas

Ilgą laiką pasaulis buvo valdomas kumščiu. Tuo metu žmonės buvo gerokai dvasingesni, asmeniniai malonumai nebuvo tiek svarbūs kaip dvasinė saviraiška. Todėl tie, kurie norėjo valdyti pasaulį, turėjo kapoti galvas dvasiškai išprususiems žmonėms. Ilgainiui tokia taktika vis vien nepadėjo, tad pasaulio elitas pasitelkė kitą taktiką – psichologines manipuliacijas. Apie tai, kaip Rusijos URM mėgina manipuliuoti savo ir užsienio visuomenių sąmone, jau esu rašęs. Dabar atėjo eilė pažvelgti, kaip savo „piliečių“ sąmone manipuliuoja „švenčiausia iš švenčiausių“ – Šventoji Romos katalikų bažnyčia.

Kaip moko H. Kristiano – Anderseno pasaka apie nuogą karalių, esminės įžvalgos ateina iš nekonvencinių šaltinių. Štai kodėl, beje, dabartiniai išminčiai – mokslininkai, dvasininkai, visuomenės veikėjai – slapčia semiasi idėjų iš manęs, tačiau jokiu būdu nesutinka to garsiai pripažinti. Aš juk, palyginus su jų ordinais ir laipsniais, esu nedaučka, neišmanėlis. Tačiau jau 8 metai užsiiminėju saviugda, ir visuomenės sąmonė, atleiskite už nekuklumą, kažkaip juda mano idėjų kryptimi. Tai rodo, kokioje dvasinėje duobėje yra atsidūrę tie, kurie pagal savo pareigas turėtų tautai būti dvasiniai kelrodžiai.

Na, bet grįžkime prie švenčiausio iš švenčiausių. Šventoji Romos katalikų bažnyčia save pristato kaip galutinę ir nepajudinamą tiesą, ir, skelbia seniai apdulkėję, bet vis dar neanuliuoti ediktai, tik per ją įmanomas išganymas. Vadinasi, jūs galite išspręsti bet kokias savo asmenines problemas, oficialiai teigiama, tik per Kristaus mokymą, ir tik taip, kaip jums jį pateikia ši šventoji institucija. Popiežius yra Dievo vietininkas. Jo žodis, teigia ši šventenybė, prilygsta Dievo žodžiui.

Jums iš karto pastatoma psichologinė kilpa – Jei mėginsite ką nors išspręsti be bažnyčios pagalbos ir susimausite, jie į jus rodys pirštais. Katalikų bažnyčia yra Dievas, ir bet koks nutolimas nuo bažnyčios yra ne kas kita, kaip pasipriešinimas Dievui.

O priešintis Dievui išties baugoka. Šioje institucijoje niekas niekada nemėgo nereikalingų klausimų. Dar 180 metais romėnų pilietis apie krikščionis atsiliepia taip: kai kurie iš jų netgi nenori papasakoti apie priežastis, dėl ko jie tiki tuo, kuo tiki. Jie paprasčiausiai atsako: „tiesiog tikėk“ arba „tavo tikėjimas išganys tave“. Jie sako: „pasaulio išmintis yra blogis“ ir „kvailystė yra palaiminimas“. Ir taip toliau. Toliau pasakoja Celsus apie tai, kaip argumentuoja krikščionys: „neleiskite prisiartinti prie savęs nė vienam protingam, nei vienam išsilavinusiam. Mes manome , kad tokie dalykai yra blogis. Bet tuos, kurie neišmanėliai kaip vaikai – tuos pakvieskite prie savęs“. (Paul Johnson, The Hystory of Christianity, psl. 73).

Taigi, krikščionybė visuomet buvo neišmanėlių sąjūdis. Tikroji, veikianti gyvenimo išmintis čia buvo ne tik neskatinama, bet ir brutaliai slopinama. Tai prasidėjo dar nuo šv. Augustino 5 amžiaus pradžioje, dar egzistuojant antikinei Romos imperijai. Todėl Konstantinopolyje į lotyniškai kalbančius kraštus žiūrėjo kaip į dvasiškai neišprususius.

Šis pamatas – neišmanymas – taip niekur ir nedingo.

Neišmanymas, kaip teigė Džordžas Orvelas „Gyvūlių ūkyje“ – jėga. Tik katalikų bažnyčios atveju pamirškite ironiją – čia šią tezę reikia priimti tiesiogiai. Eilinių piliečių neišsilavinimas dvasiniais klausimais yra svarbiausia prielaida bažnyčios galvoms manipuliuoti piliečių sąmone.

Ramiai, be didesnių emocijų pažvelkime, kaip neišmanymas gimdo hierarchų jėgą. Bažnyčios žinios yra hipnotizuojančios. Tą patį, tik dar intensyviau, daro ir induistai. Katalikų mokymas liaudžiai sustatytas taip, kad iš teksto sklistų šviesa ir laimė. Žinutės pilnos labai teigiamai emociškai pakrautų žodžių. Kiekveinas atskirai šis žodis kelia teigiamas omocijas, o kai jie seka vienas paskui kitą, jie padidina emociją. Taip žmogui sudaromas įspūdis, kad jam prieš akis atsivėrė rojaus vartai. Na, pavyzdžiui, kad ir tokia ištrauka iš Evangelijos pagal Tomą:

3. Jėzus tarė: Jei vadovai jums sakys, kad štai karalystė yra danguje, tuomet dangaus paukšteliai pralenks jus; jeigu sakys jums, kad jinai yra mariose, tuomet žuvys pralenks jus. Tačiau karalystė yra jumyse ir šalia jūsų. Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir žinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnus. O jei nepažinsite savęs, tuomet jūs esate varge ir jūs patys esate vargas.

Kaip keičiasi emocija? Gera? Ką maloniau skaityti: mane ar šv. Tomą? Juntate, koks „kaifas“ sklinda iš šių tekstų? Šią ištrauką paėmiau tik todėl, kad ji man pirmoji pasitaikė po ranka. Tačiau, kad jau ji atsidūrė čia, trumpam pažiūrėkime, kas gi ten parašyta. O ten juodu yra balto, jog žmogus turi siekti pažinti save. Kviečiama į gilintis į save. Bažnyčia turėtų tokiems padėti, protingai atsakydama į jų klausimus, o ne kapoti jiems galvas. Dar šiame trumpame epizode aiškiai matau, kad kiekvienas, kuris pažins save, taps panašus į Dievą. Sekantis sakinys aiškiai įspėja, jog neišmanymas veda į dideles bėdas.

Na, bet tiek to. Nesigilinsime į patį tekstą. Mano tikslas buvo parodyti, kokie bažnyčios mokymai saldūs. Taip sudaromas įspūdis, kad šie tekstai kažkokie ypatingai šventi. Tad kas kartą, kai „atsigręžiate į Dievą“, jus turėtų užplūsti teigiamų emocijų pliūpsnis. Beje, ilgą laiką katalikų bažnyčia draudė skaityti šventus raštus patiems, kad gyventojai nepersiskaitytų daugiau, nei jiems „reikia“ žinoti. Štai kodėl ateistai pasiskubino pavadinti religiją „liaudies opiumu“.

Kai jūs įprasite siekti gerų emocijų bažnyčios mokymuose, tapsite dvasiniu šios institucijos vergu. Bažnyčia nesuteikia, netgi stato užtvaras, ieškantiems veiksmingos gyvenimo išminties. Jums tik sakoma: „tikėjimas jus išganys“. Viskas bus gerai, jei tik pakankamai stipriai tikėsi. O jau kuo tikėti, čia jau jums papasakos tamstos kunigėliai (neišbrendantys iš pedofilijos skandalų).

Tad jūs, jei viskas einasi pagal planą, esate nemokša ir dėl to prisidarote sau bėdų. Tada bėgate į bažnyčią, papasakojate apie savo problemas. Jie jums aiškina, kad visos jūsų klaidos – iš nepakankamo atsidavimo bažnyčios mokymui. Susidaro užburtas ratas. Jums – nesibaigiančios nelaimės, kunigams – amžina valdžia. Už visa, kas gera jūsų gyvenime, turite dėkoti Kristui, o už visa, kas vyksta ne taip – kaltinti save ir savo nepakankamą atsidavimą bažnyčiai.

Kristaus mokymas nėra neteisingas, bet ji nebuvo skirtas neišmanėliams. O jau tuo labiau jis neturėjo būti atskiestas pagonybės elementais. Visas pasaulis nuščiuvo pažiūrėjęs filmą „Zeitgeist“, kuriame parodoma, kad beveik visa Naujojo testamento istorija sutampa su senovės Egipto mitologija. Katalikų bažnyčia šio filmo nekomentuoja. Bent jau man neteko girdėti, kad jie viešai išreikštų rūpestį.

Puikiai žinome, kad esame stiprūs ten, kur esame kompetentingi. O čia jūsų dvasiniai vadovai pasirūpina, kad būtumėte neišsilavinęs, prisidarytumėte sau bėdų, ir kad būtinai ateitumėte guostis, kai jūsų kvailumas prišauks bėdų. Tada – nepakankamai tikėjai, nepakankamai mylėjai bažnyčią, esi siaubingai kaltas.

Psichologai tvirtina, kad kaltės indukcija – viena žiauriausių psichologinės prievartos formų. Žmogus, persiėmęs kalte, dvasiškai sugrįžta į infantilumo būseną. Kol žmogų valdo kaltė, jis nėra pajėgus blaiviai suvokti tikrovę. Jis labai atviras išorinėms įtakoms ir yra pažeidžiamas. Manipuliatoriai, naudojantys juodąsias technologijas, puikiai žino, kad kaltės indukcija – tai pati paveikiausia iš paveikiausių priemonių. Žinokite, kad kas kartą, kai kas nors mėgina jums primesti kaltę, atlieka žiaurų dvasinį nusikaltimą. Tai nematoma žmogžudystė – kūnas gyvas, žmogus tame kūne – nebe.

Savo mokymo „šventumą“ bažnyčia gina (tiksliau pasakius, anksčiau gindavo) naudodama paprastą manipuliacinę techniką – užpulk žmogų. Kai nesinori su oponentu atvirai diskutuoti, pradedama menkinti jo kaip žmogaus vertę, klijuojami atgrasantys pavadinimai. Pavyzdžiui, atkapstomos to žmogaus senos nuodėmės ir pateikiama, kad dėl tų senų prasižengimų dabartinė žmogaus pozicija negali būti verta nė sudilusio skatiko. Jei pavyks tuo įtikinti, visa, ką sakė tas žmogus, klausytojų akyse automatiškai neteks vertės.

Tad štai ir turime ką turime: kuo didesnis katalikas, tuo siauresnis protas. Katalikybė yra atvirkščiai proporcinga intelektualumui, kompetencijai ir gyvenimiškai išminčiai. Labai retai kada pasitaiko, jog stipriai tikinis žmogus būtų ir labai sėkmingas.

Štai kodėl drįstu tvirtinti, jog esame dvasiškai neišprususi visuomenė. Neišmanėliams visuomet atrodo, jog jie viską puikiai žino. Tačiau tikrovė primygtinai rodo ką kita. Jei bažnyčios mokymas toks teisingas, kodėl, jai būnant dominuojančia sielovadine institucija, Lietuvoje tiek kančios ir dvasinės degradacijos? Kaip paaiškinti, jog tauta vis didėjančiu greičiu save naikina? Kaip paaiškinti rekordinį alkoholizmą, savižudybes, kodėl didžiausia emigracija būtent iš Lietuvos? Ir kodėl Londono bordeliuose mėsyte darbuojasi daugiausia lietuvės?

Kai prasidėjo Sąjūdis, senoji komunistų gvardija kaipmat patraukė į bažnyčią. Ko, tiesos ieškoti? Būti kataliku tapo cool. Politiškai mąstantys veikėjai tai žino ir tuo naudojasi. Todėl vis dar gaji nuostata, kad valdantysis elitas yra už katalikų bažnyčią. Priešingai, tai tik akivaizdus jų išverstakailiškumo įrodymas.

Na, o kadangi katalikybė yra atvirkščiai proporcinga sėkmei ir veiksmingai kompetencijai, štai mes ir matome, kodėl Lietuvoje tiek daug kvailumo, bukumo ir atsilikimo. Didžiausias mūsų draugas, pasirodo, yra ir visą laiką buvo mūsų didžiausias priešas. Jis maitina mus dvasiniais nuodais, todėl mes silpni. O kadangi mes silpni, jis mus valdo.

Visuomenė šiek tiek išlavėjo. Daugybę dalykų mąstantys žmonės susivokė ir patys. Jie šioje vietoje pasakė, kad visos religijos – nuodai. Taip nusprendusiems dažnai taip pat ne ką geriau sekasi. Jie nusprendė apsieiti be dvasingumo, tačiau tai netgi pavojingiau, nei iškreiptas dvasingumas.

Kadangi ką nors kritikuodamas visuomet nurodau ir išeitį, šį kartą taip pat nebus išimtis. Kelis šimtus metų šalia mūsų gyveno žydai. Jie daugybę kartų įrodė, kad, net būdami užrištomis rankomis, gali mus nugalėti mūsų pačių žaidime. Jie neturėjo politinės įtakos, jais naudojosi kaip tik įmanė, tačiau jie kas kartą tarsi plūdė išplaukdavo į visuomenės viršūnę (beje, ar švenčiausioji katalikų bažnyčia kada nors pirštą pakrutino, kad antisemitizmas būtų nors kiek racionalesnis ar kad jo būtų mažiau?). Kiek iki šiol visų klausiau, dar nė vienas man nepasakė, kad nenorėtų gyventi kaip žydai. Pats jau metus laiko darau tai, ką siūlau ir jums. Suvokite, kad esate katalikas tik dėl to, kad gimėte šioje aplinkoje. Atsitraukite nuo visuomenės jums įdiegtų įsitikinimų ir pamėginkite suprasti, kodėl žydai „patvarko“ kiekvieną visuomenę, kuriose jie tik įsikuria. Ar jums nebūtų įdomu, jei Lietuva galėtų įgyti bent pusę tos galios, kurią turi žydų tauta?

Visi atsakymai, kaip jie to pasiekė, yra judaizme. Dabar jums siūloma Kabala, tačiau tai, ką jums siūlo „kabalos“ knygos, yra tik lengvas įvadas į judaizmą. Pradžiai jums pasakysiu tiek, kad pagrindinis skirtumas tarp žydų ir kitų pasaulio gyventojų – kai visi penktadienio vakare eina į barą, žydas sėdasi prie knygų. Dabar jūs žinote, tad jums ir spręsti, kuo vadovautis.

Aurimas Guoga

Jaunuolio vardas buvo Albertas Einšteinas…

Vienas protingas profesorius vieną kartą universitete savo studentams uždavė tokį klausimą : ,,Ar viskas kas egzistuoja yra sukurta Dievo‘‘?, vienas studentas drąsiai atsakė : ,,Taip sukurta Dievo‘‘. ,,Dievas viską sukūrė? ‘‘, paklausė profesorius. ,,Taip, sere‘‘ atsakė studentas. Profesorius paklausė ,,Jeigu Dievas sukūrė viską, reiškia jis sukūrė blogį, nes jis egzistuoja. Ir vadovaujantis tuo principu, kad mūsų veiksmai apsprendžia mus pačius, reiškia Dievas yra blogis‘‘. Studentas nutilo išgirdęs tokį atsakymą.

Profesorius buvo labai savim patenkintas. Jis pasigyrė studentams, kad dar kartą įrodė, kad tikėjimas Dievu- tai mitas. Dar vienas studentas pakėlė ranką ir paklausė ,,Ar aš galiu jums užduoti klausimą, profesoriau?‘‘, ,,Žinoma‘‘ atsakė profesorius. Studentas atsistojo ir paklausė ,,Profesoriau, ar šaltis egzistuoja?‘‘, ,,Kas per klausimas, žinoma egzistuoja. Tau niekada nebuvo šalta?‘‘. Studentai pradėjo juoktis dėl jaunuolio klausimo. Jaunuolis pasakė ,,Iš esmės, sere, šaltis neegzistuoja. Sutinkamai su fizikos dėsniais, tai ką mes vadiname šalčiu, faktiškai yra šilumos nebuvimas. Žmogų ar daiktą galimą ištirti ar jis turi arba ar perduoda energiją. Absoliutus nulis (-460 laipsnių pagal Farenheitą) tai visiškas šilumos nebuvimas. Visa materija tampa inertiška ir nebegali reaguoti esant tokiai temperatūrai. Šaltis neegzistuoja. Mes sukūrėme tą žodį, aprašyti tai ką mes jaučiame nesant šilumos‘‘.

Studentas tęsė toliau ,,Profesoriau, ar tamsa egzistuoja?‘‘, profesorius atsakė ,,Žinoma egzistuoja‘‘. Studentas atsakė, ,,Jūs sere, vėl esate neteisus. Tamsa taip pat neegzistuoja. Tamsa iš esmės tai šviesos nebuvimas. Mes galime išstudijuoti šviesą, bet ne tamsą. Mes galime panaudoti Niutono prizmę, kad išskaidyti baltą šviesą į daug spalvų ir ištirti kiekvienos spalvos bangos ilgį. Tačiau mes negalime ištirti tamsos. Paprastas šviesos spindulys gali įsiveržti į tamsos pasaulį ir jį apšviesti. Kaip jūs galite sužinoti kokio tamsumo yra kokia nors erdvė? Jūs matuojate, koks šviesos kiekis patenka. Ar ne taip? Tamsa tai terminas, kurį žmogus naudoja, kad aprašyti kas vyksta kai nėra šviesos‘‘.

Galų gale jaunuolis paklausė profesoriaus ,,Sere, ar blogis egzistuoja?‘‘. Šį kartą profesorius neužtikrintai atsakė ,,Žinoma, kaip aš jau sakiau. Mes jį matome kiekvieną dieną. Žiaurumas tarp žmonių, daugybė nusikaltimų ir prievartos visame pasaulyje. Visi šie pavyzdžiai yra ne kas kita kaip blogio išraiška‘‘.

Į šitą klausimą studentas atsakė ,,Blogio nėra, sere, arba kraštutiniu atveju jis neegzistuoja pačiam sau. Blogis tai Dievo nebuvimas. Tai panašu į tamsą ir šaltį- tai žodis, sukurtas žmogaus, kad aprašyti Dievo nebuvimą. Dievas nesukūrė blogio. Blogis tai ne tikėjimas ir meilė, kurie egzistuoja kaip šviesa ir šiluma. Blogis – tai Dieviškos meilės žmogaus širdyje nebuvimas. Tai kaip šaltis, kuris atsiranda kai nėra šilumos ar kaip tamsa, kuris atsiranda kai nėra šviesos‘‘. Profesorius atsisėdo, o jaunuolio vardas buvo Albertas Einšteinas.