Dievas – jis yra ar yra tik globalinė žmonijos iliuzija?

Paskelbta: |

Ar gali egzistuoti tai, ko niekas nėra matęs? Anot Platono, nors sielos taip ir nėra niekas matęs, bet ji egzistuoja. O gal ne? Juk mūsų kūno galimybės nepriklauso nuo to, ko kokios mūsų moralinės nuostatos ar tikėjimas. Tikėjimo reikšmė gyvenimo kontekste labai svarbi tuo, kad padeda žmogui nepalūžti. Bet ar kuo nors skiriasi tikėjimas į Dievą, į likimą ar į „taip turi būti“. O gal visa tai – tas pats? Juk tikėjimas tai nuolatinė (pa)sąmonės būsena, į kurią turbūt vienintelę laikosi įsikibę žmogiškumo pagrindai. Tikėjimas pats savaime, gražiai kalbant, yra „užuovėja“ palūžusiam žmogui. Tačiau ar tai nėra dirbtina? Ar žmogus ne fiktyviai susikuria sau „užuovėją“? Palaužtas kančios patirties, jis tiesiog stengiasi nukreipti savo minčių srautą nuo savęs ir tikisi sulaukti pagalbos iš to, kuo tiki. Tačiau yra dar blogiau, kai, nusivylęs, nerandantis teisybės, apkaltinęs tuos žmones, kurie, jo manymu, yra kalti dėl jo nelaimių ir kančių ir ebejojantis teisingumu, jis pradeda kaltinti ir Dievą, ir likimą, ir tai, ko jis niekada nėra matęs ar supratęs. Bet ar nėra žema kaltinti tą, kas iš tiesų yra laikomas gėrio ir teisingumo simboliu?
Dievo įvaizdis žmonijos istorijoje negali būti vertinamas vienpusiškai teigiamai ar neigiamai. Net jei nekreipsime dėmesio, kad yra daugybė jo garbinimo objektų ir formų, bendroji Dievo idėja žmonijai atnešė šimtmečius inkvizicijų žiaurumo, teologinių karų, kurie kai kuriose pasaulio dalyse iki šiol nėra pasibaigę. Ar gali būti teisingas tas, dėl kurio kyla karai ir žudynės? Iš tiesų – gali, bet ar yra? Juk ne vien gerojo ir teisingojo Dievo idėja sėja blogio sėklas. Juk karai kyla net dėl pačio teisingumo sampratos, o juk teisingumas pats savaime nėra blogis, veikiau priešingai.
Dievo vardas siejamas su pasaulio valdymu, teisėjavimu, viešpatavimu. Taigi ar tie, kurie sukėlė net pasaulinius karus nesiekė būti panašūs į Jį? Juk juos vedė ta pati idėja – valdyti pasaulį (net jei jų viešai skelbiama tiesa iš tiesų tokia ir nebuvo). O galbūt žmonija, susikūrus įstabaus gėrio ir teisingumo iliuziją, turėjo patirti tai kas yra priešinga – blogį ir neteisingumą – vien tam, kad galėtų geriau atpažinti tikrąjį gėrį ir teisingumą? Bet ar tikrasis pažinimas yra vertas milijonų žmonių gyvybių? Ir ką tada reiškia žmogaus gyvybė? O gal visdėlto visų tų žmonių, kurių žūtis padeda pasauliui pažinti tikrąjį gėrį ir teisingumą, mirties prasmė yra tokia, kaip Ero, Armenijo sūnaus?
Dievo idėjos prasmė – žmonių lygybė? Juk žmonės nuo seniausių laikų tikėjo Dievo idėja, tačiau ji buvo suskaidyta į tikėjimą atskiromis gamtos sferomis: žeme, vandeniu, dangumi ir jose esančiais objektais bei reiškiniais. Dar vėliau tų sferų daugėjo, buvo pradėta tikėti į buities dalykų šventumą, kol pagaliau išvystyta apskritai totalinio dieviškumo – visas gyvenimo sritis apimančia Dievo idėja. Galbūt pati Dievo idėjos idėja buvo teisinga – priversti žmones patikėti, kad jie yra teisingiausios, anot Platono, valstybinės santvarkos – karalystės – pasaulinėje valstybėje gyvenantys žmonės, kur karalius yra vienas ir jo valdymas yra tinkamiausias. Tačiau tuo patikėti visiems žmonėms iš tikrųjų sunku, galima teigti, kad tai utopija. Tačiau, jei žmonės gali patikėti tuo, kas sakoma, bet ko nėra matę, tai visgi yra galimybė visiems patikėti ir Dievo idėja. Bet vėlgi, ar tai būtina? Juk dabar aptariant globalinį tikėjimą, galima nesunkiai suprasti, jog šis tikslas yra nepasiekiamas vien dėl begalinės žmonių diferencijacijos. Tačiau vienu požiūriu dauguma žmonių visdėlto panašūs – aiškindami sunkiai paaiškinamą įvykį ar jo priežastį, kurios iš esmės negali visiškai identifikuoti, jie visi paskutiniu argumentu pateikia tai, ko jie taip pat negali paaiškinti: vieni – Dievą, kiti – likimą. Argi ne paradoksas aiškinti nepaaiškinamą dalyką nepaaiškinamu reiškiniu? Jeigu Platono sielos nemirtingumo teorija iš tiesų išbaigta, tai kodėl niekas iki šiol nematė to paties, ką Armenijo sūnus Eras? Kodėl tie, kurie neskaitė Platono, negalėtų žinoti kaip viskas atrodo po mirties? Juk tai pasakos. Tačiau juk ir gyvenimas galėtų būti pasaka, kurią seka Dievas. Taip. Tačiau ar verta tikėti tuo, kas išgalvota? Juk turėtume tikėti tuo, kas tikra. O tikri šiuo atžvilgiu galėtume būti tik mes patys sau. Juk tikėjimas savimi – tikėjimas tuo, kas tikrai esi. Jei viskas, kas žmogui nutinka, būtų vertinama per jo paties gyvenimo prizmę, neįsileidžiant, to kas neaišku ar yra netikra, žmogaus tikrovės suvokimas būtų teisingesnis. Išgyvenama kančia nebūtinai turi būti Dievo skirta bausmė, kurios kiti (galbūt labiau nusipelnę) negauna, bet tiesiog įvykis kuris vyksta pats savaime nuo nieko nepriklausomas. Jei mes šį įvykį tapatintume su likimu, mums būtų papraščiau. Tačiau šiuo atveju reikia apibrėžti likimo sąvoką: likimas – gyvenimas, kurį gyvena skirtingai kiekvienas žmogus. Tai nėra kažkieno paskirtas gyvenimas. Nes likimas, tai yra gyvenimas, priklauso tik nuo paties žmogaus. Taigi iškyla ir auklėjimo klausimas, kuris religiniu katalikiniu kontekstu neabejotinai susijęs su Dievo Tėvo įvaizdžiu. Tačiau kitose religijose Tėvo įvaizdžio nėra! Čia religijų skirtumai taip pat vaidina didžiulį vaidmenį Dievo identifikavimo procese. Jei kiekviena religija Dievą mato kitokį, tai argi jis gali būti vienas? Nuvykus svetur tavo tikėjimas į Dievą ir jo supratimas gali būti palaikytas net erezija. Taigi ar mes vis dar kalbame apie vieną Dievą? Visgi paprasčiausi pavyzdžiai gali būti įrodymas, kad – taip. Skirkime dvi rūšis žmonių: vegetarus ir nevegetarus. Juk maistą vegetarai supranta, kaip tai, ką jie valgo, – daržoves, vaisius, grūdines kultūras ir panašiai. Tuo tarpu nevegetarai be jau minėtų produktų būtinai įsivaizduoja savo mityboje ir mėsą bei žuvį. Taigi šių dviejų žmonių grupių maistas iš esmės skiriasi, bet pačio maisto kaip paties sąvoka yra vienoda abejiems. Taigi vis dėlto skirtingų religijų žmonių Dievo supratimas nėra priežastis ar įrodymas, kad Dievo nėra arba jis nėra vienas.
Dievas – žmogaus laimės šaltinis? Juk tikėjimas Dievu pats laimės neatneša. Tačiau Dievas religijoje yra neatsiejamas nuo pomirtinio gyvenimo. O jeigu būtų atsiejamas? Tuomet mes, tikėdami Dievu, galėtume teigti, jog tikime ir pomirtiniu gyvenimu. Tačiau teigdami, kad tikime pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai turėtume tikėti Dievu. Tai argi Dievas nėra pomirtinio gyvenimo dalis? Galima daryti išvadą, kad pomirtinio gyvenimo idėja mus ir skatina tikėti Dievu. Ir kuris gi tikėjimas yra pirminis, o kuris yra išvestinis – pomirtiniu gyvenimu ar Dievu? Juk nustatėme, kad yra dalykas, kuriuo gali būti labiau tikima nei pačiu Dievu. O gal čia yra Dievo kuklumo išraiška, kuri sukuria vaizdinį, jog net pats Aukščiasiasis nėra atitolęs nuo žmogaus. Pomirtinio gyvenimo idėja neabejotinai buvo iškelta kaip filosofinis klausimas: „Kas mūsų laukia po mirties?“ Žmonija tai susiejo su tuo, kas kaip ir mirtis jiems nebuvo aišku – Dievu. Taigi tik tikėjimas laimingu pomirtiniu gyvenimu žmogui gali suteikti laimę, ramybę bei nutolinti baimę numirti ar net visai ją sunaikinti. Taigi apskritai žmogaus laimė taip pat persmelkta religijos ir Dievo.
Ar pats tikrasis tikėjimas į Dievą religijoje yra sumenkintas? Juk tikintis žmogus yra įspraustas į religijos (kad ir kokia ji bebūtų) rėmus. Jei tiki į Dievą, tu privalai būti kažkas: katalikas, liuteronas, šiitas ar panašiai. Bet argi paprastas tikėjimą į Dievą galime vadinti iškreiptu? Ne. Juk tikėjimas pats savaime negali būti iškreiptas. Tiesiog įvairios dogmos, kurias žmonės pripažįsta arba ne, verčia juos būti vadinamais vienos ar kitos religjos atstovo vardu, o pats tikėjimas į Dievą čia jau praranda savąją prasmę. Taigi žmonių, vadinančių save vienos ar kitos religijos atstovais, buvimas dar neįrodo tikėjimo į Dievą buvimo.
O jei Dievas yra iliuzija? Tačiau juk tikėjimas iliuzijomis ir stebuklais teikia žmogui malonumą juos stebint. Iliuziją sukurti gali žmogus savo ištobulinta technika ir neįprastais sugebėjimais. Ar Dievo iliuzija išimtis? Jei Dievo idėją apibėžiame kaip iliuziją, tuomet – ne išimtis. Stebuklu vadiname panašia technika kaip iliuziją sukurtą reiškinį, tačiau stebuklo skirtumas yra tas, kad gali įvykti ir savaime dėl dar neištirtų žmogaus sąmonės galių. Taip galėtume paaiškinti ir kai kuriems žmonijos istorijoje stipriai tikintiems į Dievą žmonėms atsivėrusias stigmas. Juk jeigu žmogus sapnuose išgyvena skausmą, kuris gali būti tapatinamas su empiriniu patyrimu, arba susikoncentravęs į tam tikrus pojūčius žmogus trumpam jau gali nugalėti žemės trauką, tai kodėl stipriai tikinčiam žmogui ir savo sąmonę nesąmoningai veikiant įvairiais išgyvenimais ir tikėjimo teikiamasi potyriais negali atsirasti žaizdos kūne? O gal tai irgi tik religingų žmonių paskleista „antis“ (jei taip koretiškai galima būtų pavadinti) tam, kad šiais laikais vis labiau dvejojančių dėl tikėjimo žmonių tikėjimas būtų sustipintas? Tikėti tuo ar ne, tas pats, kas tikėti Dievu.
Taigi religinė Dievo idėja yra netgi artima Platono filosofija tuo, jog apibrėžia tinkamą gyvenimo būdą, nustatytą įvairiomis dogmomis, įstatymais ir aprašytą daugybėje knygų. Pati Dievo idėja yra tobulai teisinga – tačiau ji taip pat gimdo norą būti panašiu į jį, kas kartais yra iškreiptai suprantama ir sukelia įvairių negandų ir netikslumų. Ir apskritai ar svarbu ar Dievas yra ar nėra, jei tikėjimas juo visdėlto prisideda prie pasaulinio gerumo siekimo? Tačiau tikėjimas savimi yra vienas iš esminių žmogaus gyvenimo pagrindų. O netikintis Dievu žmogus gali rasti atsakymus į gyvenimo klausimus tiesiog „pasikalbėjęs“ su savimi.

Julius Petrulis

2 522 komentarai