Katalikų bažnyčia – didžiausias katalikų priešas

Ilgą laiką pasaulis buvo valdomas kumščiu. Tuo metu žmonės buvo gerokai dvasingesni, asmeniniai malonumai nebuvo tiek svarbūs kaip dvasinė saviraiška. Todėl tie, kurie norėjo valdyti pasaulį, turėjo kapoti galvas dvasiškai išprususiems žmonėms. Ilgainiui tokia taktika vis vien nepadėjo, tad pasaulio elitas pasitelkė kitą taktiką – psichologines manipuliacijas. Apie tai, kaip Rusijos URM mėgina manipuliuoti savo ir užsienio visuomenių sąmone, jau esu rašęs. Dabar atėjo eilė pažvelgti, kaip savo „piliečių“ sąmone manipuliuoja „švenčiausia iš švenčiausių“ – Šventoji Romos katalikų bažnyčia.

Kaip moko H. Kristiano – Anderseno pasaka apie nuogą karalių, esminės įžvalgos ateina iš nekonvencinių šaltinių. Štai kodėl, beje, dabartiniai išminčiai – mokslininkai, dvasininkai, visuomenės veikėjai – slapčia semiasi idėjų iš manęs, tačiau jokiu būdu nesutinka to garsiai pripažinti. Aš juk, palyginus su jų ordinais ir laipsniais, esu nedaučka, neišmanėlis. Tačiau jau 8 metai užsiiminėju saviugda, ir visuomenės sąmonė, atleiskite už nekuklumą, kažkaip juda mano idėjų kryptimi. Tai rodo, kokioje dvasinėje duobėje yra atsidūrę tie, kurie pagal savo pareigas turėtų tautai būti dvasiniai kelrodžiai.

Na, bet grįžkime prie švenčiausio iš švenčiausių. Šventoji Romos katalikų bažnyčia save pristato kaip galutinę ir nepajudinamą tiesą, ir, skelbia seniai apdulkėję, bet vis dar neanuliuoti ediktai, tik per ją įmanomas išganymas. Vadinasi, jūs galite išspręsti bet kokias savo asmenines problemas, oficialiai teigiama, tik per Kristaus mokymą, ir tik taip, kaip jums jį pateikia ši šventoji institucija. Popiežius yra Dievo vietininkas. Jo žodis, teigia ši šventenybė, prilygsta Dievo žodžiui.

Jums iš karto pastatoma psichologinė kilpa – Jei mėginsite ką nors išspręsti be bažnyčios pagalbos ir susimausite, jie į jus rodys pirštais. Katalikų bažnyčia yra Dievas, ir bet koks nutolimas nuo bažnyčios yra ne kas kita, kaip pasipriešinimas Dievui.

O priešintis Dievui išties baugoka. Šioje institucijoje niekas niekada nemėgo nereikalingų klausimų. Dar 180 metais romėnų pilietis apie krikščionis atsiliepia taip: kai kurie iš jų netgi nenori papasakoti apie priežastis, dėl ko jie tiki tuo, kuo tiki. Jie paprasčiausiai atsako: „tiesiog tikėk“ arba „tavo tikėjimas išganys tave“. Jie sako: „pasaulio išmintis yra blogis“ ir „kvailystė yra palaiminimas“. Ir taip toliau. Toliau pasakoja Celsus apie tai, kaip argumentuoja krikščionys: „neleiskite prisiartinti prie savęs nė vienam protingam, nei vienam išsilavinusiam. Mes manome , kad tokie dalykai yra blogis. Bet tuos, kurie neišmanėliai kaip vaikai – tuos pakvieskite prie savęs“. (Paul Johnson, The Hystory of Christianity, psl. 73).

Taigi, krikščionybė visuomet buvo neišmanėlių sąjūdis. Tikroji, veikianti gyvenimo išmintis čia buvo ne tik neskatinama, bet ir brutaliai slopinama. Tai prasidėjo dar nuo šv. Augustino 5 amžiaus pradžioje, dar egzistuojant antikinei Romos imperijai. Todėl Konstantinopolyje į lotyniškai kalbančius kraštus žiūrėjo kaip į dvasiškai neišprususius.

Šis pamatas – neišmanymas – taip niekur ir nedingo.

Neišmanymas, kaip teigė Džordžas Orvelas „Gyvūlių ūkyje“ – jėga. Tik katalikų bažnyčios atveju pamirškite ironiją – čia šią tezę reikia priimti tiesiogiai. Eilinių piliečių neišsilavinimas dvasiniais klausimais yra svarbiausia prielaida bažnyčios galvoms manipuliuoti piliečių sąmone.

Ramiai, be didesnių emocijų pažvelkime, kaip neišmanymas gimdo hierarchų jėgą. Bažnyčios žinios yra hipnotizuojančios. Tą patį, tik dar intensyviau, daro ir induistai. Katalikų mokymas liaudžiai sustatytas taip, kad iš teksto sklistų šviesa ir laimė. Žinutės pilnos labai teigiamai emociškai pakrautų žodžių. Kiekveinas atskirai šis žodis kelia teigiamas omocijas, o kai jie seka vienas paskui kitą, jie padidina emociją. Taip žmogui sudaromas įspūdis, kad jam prieš akis atsivėrė rojaus vartai. Na, pavyzdžiui, kad ir tokia ištrauka iš Evangelijos pagal Tomą:

3. Jėzus tarė: Jei vadovai jums sakys, kad štai karalystė yra danguje, tuomet dangaus paukšteliai pralenks jus; jeigu sakys jums, kad jinai yra mariose, tuomet žuvys pralenks jus. Tačiau karalystė yra jumyse ir šalia jūsų. Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir žinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnus. O jei nepažinsite savęs, tuomet jūs esate varge ir jūs patys esate vargas.

Kaip keičiasi emocija? Gera? Ką maloniau skaityti: mane ar šv. Tomą? Juntate, koks „kaifas“ sklinda iš šių tekstų? Šią ištrauką paėmiau tik todėl, kad ji man pirmoji pasitaikė po ranka. Tačiau, kad jau ji atsidūrė čia, trumpam pažiūrėkime, kas gi ten parašyta. O ten juodu yra balto, jog žmogus turi siekti pažinti save. Kviečiama į gilintis į save. Bažnyčia turėtų tokiems padėti, protingai atsakydama į jų klausimus, o ne kapoti jiems galvas. Dar šiame trumpame epizode aiškiai matau, kad kiekvienas, kuris pažins save, taps panašus į Dievą. Sekantis sakinys aiškiai įspėja, jog neišmanymas veda į dideles bėdas.

Na, bet tiek to. Nesigilinsime į patį tekstą. Mano tikslas buvo parodyti, kokie bažnyčios mokymai saldūs. Taip sudaromas įspūdis, kad šie tekstai kažkokie ypatingai šventi. Tad kas kartą, kai „atsigręžiate į Dievą“, jus turėtų užplūsti teigiamų emocijų pliūpsnis. Beje, ilgą laiką katalikų bažnyčia draudė skaityti šventus raštus patiems, kad gyventojai nepersiskaitytų daugiau, nei jiems „reikia“ žinoti. Štai kodėl ateistai pasiskubino pavadinti religiją „liaudies opiumu“.

Kai jūs įprasite siekti gerų emocijų bažnyčios mokymuose, tapsite dvasiniu šios institucijos vergu. Bažnyčia nesuteikia, netgi stato užtvaras, ieškantiems veiksmingos gyvenimo išminties. Jums tik sakoma: „tikėjimas jus išganys“. Viskas bus gerai, jei tik pakankamai stipriai tikėsi. O jau kuo tikėti, čia jau jums papasakos tamstos kunigėliai (neišbrendantys iš pedofilijos skandalų).

Tad jūs, jei viskas einasi pagal planą, esate nemokša ir dėl to prisidarote sau bėdų. Tada bėgate į bažnyčią, papasakojate apie savo problemas. Jie jums aiškina, kad visos jūsų klaidos – iš nepakankamo atsidavimo bažnyčios mokymui. Susidaro užburtas ratas. Jums – nesibaigiančios nelaimės, kunigams – amžina valdžia. Už visa, kas gera jūsų gyvenime, turite dėkoti Kristui, o už visa, kas vyksta ne taip – kaltinti save ir savo nepakankamą atsidavimą bažnyčiai.

Kristaus mokymas nėra neteisingas, bet ji nebuvo skirtas neišmanėliams. O jau tuo labiau jis neturėjo būti atskiestas pagonybės elementais. Visas pasaulis nuščiuvo pažiūrėjęs filmą „Zeitgeist“, kuriame parodoma, kad beveik visa Naujojo testamento istorija sutampa su senovės Egipto mitologija. Katalikų bažnyčia šio filmo nekomentuoja. Bent jau man neteko girdėti, kad jie viešai išreikštų rūpestį.

Puikiai žinome, kad esame stiprūs ten, kur esame kompetentingi. O čia jūsų dvasiniai vadovai pasirūpina, kad būtumėte neišsilavinęs, prisidarytumėte sau bėdų, ir kad būtinai ateitumėte guostis, kai jūsų kvailumas prišauks bėdų. Tada – nepakankamai tikėjai, nepakankamai mylėjai bažnyčią, esi siaubingai kaltas.

Psichologai tvirtina, kad kaltės indukcija – viena žiauriausių psichologinės prievartos formų. Žmogus, persiėmęs kalte, dvasiškai sugrįžta į infantilumo būseną. Kol žmogų valdo kaltė, jis nėra pajėgus blaiviai suvokti tikrovę. Jis labai atviras išorinėms įtakoms ir yra pažeidžiamas. Manipuliatoriai, naudojantys juodąsias technologijas, puikiai žino, kad kaltės indukcija – tai pati paveikiausia iš paveikiausių priemonių. Žinokite, kad kas kartą, kai kas nors mėgina jums primesti kaltę, atlieka žiaurų dvasinį nusikaltimą. Tai nematoma žmogžudystė – kūnas gyvas, žmogus tame kūne – nebe.

Savo mokymo „šventumą“ bažnyčia gina (tiksliau pasakius, anksčiau gindavo) naudodama paprastą manipuliacinę techniką – užpulk žmogų. Kai nesinori su oponentu atvirai diskutuoti, pradedama menkinti jo kaip žmogaus vertę, klijuojami atgrasantys pavadinimai. Pavyzdžiui, atkapstomos to žmogaus senos nuodėmės ir pateikiama, kad dėl tų senų prasižengimų dabartinė žmogaus pozicija negali būti verta nė sudilusio skatiko. Jei pavyks tuo įtikinti, visa, ką sakė tas žmogus, klausytojų akyse automatiškai neteks vertės.

Tad štai ir turime ką turime: kuo didesnis katalikas, tuo siauresnis protas. Katalikybė yra atvirkščiai proporcinga intelektualumui, kompetencijai ir gyvenimiškai išminčiai. Labai retai kada pasitaiko, jog stipriai tikinis žmogus būtų ir labai sėkmingas.

Štai kodėl drįstu tvirtinti, jog esame dvasiškai neišprususi visuomenė. Neišmanėliams visuomet atrodo, jog jie viską puikiai žino. Tačiau tikrovė primygtinai rodo ką kita. Jei bažnyčios mokymas toks teisingas, kodėl, jai būnant dominuojančia sielovadine institucija, Lietuvoje tiek kančios ir dvasinės degradacijos? Kaip paaiškinti, jog tauta vis didėjančiu greičiu save naikina? Kaip paaiškinti rekordinį alkoholizmą, savižudybes, kodėl didžiausia emigracija būtent iš Lietuvos? Ir kodėl Londono bordeliuose mėsyte darbuojasi daugiausia lietuvės?

Kai prasidėjo Sąjūdis, senoji komunistų gvardija kaipmat patraukė į bažnyčią. Ko, tiesos ieškoti? Būti kataliku tapo cool. Politiškai mąstantys veikėjai tai žino ir tuo naudojasi. Todėl vis dar gaji nuostata, kad valdantysis elitas yra už katalikų bažnyčią. Priešingai, tai tik akivaizdus jų išverstakailiškumo įrodymas.

Na, o kadangi katalikybė yra atvirkščiai proporcinga sėkmei ir veiksmingai kompetencijai, štai mes ir matome, kodėl Lietuvoje tiek daug kvailumo, bukumo ir atsilikimo. Didžiausias mūsų draugas, pasirodo, yra ir visą laiką buvo mūsų didžiausias priešas. Jis maitina mus dvasiniais nuodais, todėl mes silpni. O kadangi mes silpni, jis mus valdo.

Visuomenė šiek tiek išlavėjo. Daugybę dalykų mąstantys žmonės susivokė ir patys. Jie šioje vietoje pasakė, kad visos religijos – nuodai. Taip nusprendusiems dažnai taip pat ne ką geriau sekasi. Jie nusprendė apsieiti be dvasingumo, tačiau tai netgi pavojingiau, nei iškreiptas dvasingumas.

Kadangi ką nors kritikuodamas visuomet nurodau ir išeitį, šį kartą taip pat nebus išimtis. Kelis šimtus metų šalia mūsų gyveno žydai. Jie daugybę kartų įrodė, kad, net būdami užrištomis rankomis, gali mus nugalėti mūsų pačių žaidime. Jie neturėjo politinės įtakos, jais naudojosi kaip tik įmanė, tačiau jie kas kartą tarsi plūdė išplaukdavo į visuomenės viršūnę (beje, ar švenčiausioji katalikų bažnyčia kada nors pirštą pakrutino, kad antisemitizmas būtų nors kiek racionalesnis ar kad jo būtų mažiau?). Kiek iki šiol visų klausiau, dar nė vienas man nepasakė, kad nenorėtų gyventi kaip žydai. Pats jau metus laiko darau tai, ką siūlau ir jums. Suvokite, kad esate katalikas tik dėl to, kad gimėte šioje aplinkoje. Atsitraukite nuo visuomenės jums įdiegtų įsitikinimų ir pamėginkite suprasti, kodėl žydai „patvarko“ kiekvieną visuomenę, kuriose jie tik įsikuria. Ar jums nebūtų įdomu, jei Lietuva galėtų įgyti bent pusę tos galios, kurią turi žydų tauta?

Visi atsakymai, kaip jie to pasiekė, yra judaizme. Dabar jums siūloma Kabala, tačiau tai, ką jums siūlo „kabalos“ knygos, yra tik lengvas įvadas į judaizmą. Pradžiai jums pasakysiu tiek, kad pagrindinis skirtumas tarp žydų ir kitų pasaulio gyventojų – kai visi penktadienio vakare eina į barą, žydas sėdasi prie knygų. Dabar jūs žinote, tad jums ir spręsti, kuo vadovautis.

Aurimas Guoga