Klausti dirbančio rašytojo, ką jis galvoja apie kritikus, yra tas pats, kaip klausti stulpo, ką jis galvoja apie nuolat prie jo sustojančius šunis – John Osborne

Įdėmiai klausyk, ką kritikai sako apie tavo darbą. Įsidėmėk, kurios tavo darbo dalies jie itin nemėgsta- ir puoselėk būtent ją. Tai vienintelė išties individuali tavo darbo dalis, kurią verta saugoti. – Jean Cocteau

Pietūs

Esate jauna šauni mama. Sugalvojate palepinti visą šeimyną. Randate šaunų receptą, susiperkate maistą, kepate, troškinate, gražiai serviruojate, ateina vaikai, ir šeimos „galva“, paragavęs pareiškia (optimistinis variantas): „Nežinau…keistas skonis. Man nepatinka. Kam tiek vargai? Mums ir bulviniai blynai tinka. O čia – kažkokia nesąmonė. Paprikos, baklažanai. Tai ne maistas. Nepyk , gal kitam ir skanu, bet man nepatiko“.

Projektas

Valdžia, išklausiusi jūsų karštai gintas novatoriškas idėjas, pagaliau „uždega žalią šviesą‘ naujai iniciatyvai ir paskiria jus vadovauti projektui. Su entuziazmu verčiate kalnus, Jums atrodo, kad esminiai pokyčiai įvyks netrukus, bet valdžiai atrodo kitaip. Ji nepatenkinta projekto eiga, ir posėdyje gaunate daug aršios, netgi emocingos kritikos. Jums leidžiama projektą tęsti, bet „su n sąlygų“. Jaučiatės iššokę aukščiau bambos, Jus kasdien varsto užjaučiantys kolegų žvilgsniai, imate abejoti- norisi viską mesti ir dingti.

Tėvų susirinkimas

Prasidėjo kaip įprastai. Tas gerai, tas galėtų būti geriau. Tada klasės vadovė daro reikšmingą pauzę, įspėja, kad „daugiau nebegali tylėti“, ir pradeda linksniuoti didžiausius klasės „siaubūnus“, „neklaužadas“ ir „atsilikėlius“. Tame tarpe ir Jūsų atžalą- nominuoja visose kategorijose, ir po susirinkimo paprašo Jus, kitiems tėvams girdint, pasilikti. Vėl pakartoja tą patį, tik minkštesniu tonu, ir baigdama klausiamai žiūri į Jus. Jaučiatės itin prastai. Mielai išpertumėte kailį savo atžalai, bet jo/jos šalia nėra. Kitų tėvų žvilgsniai mintyse persekioja Jus visą mėnesį.

Mane paliko

Draugavote, mylėjotės, viskas buvo tiesiog nerealiai šaunu… ir staiga girdite: „Nemanau, kad mes galime susitikinėti toliau. Aš radau kitą žmogų, atleisk.“ Jaučiate, kad tuoj sprogsite. Netrukus jam/ jai „iš pykčio“ imate daryti kvailiausius dalykus- girtuokliauti, žudytis, rašyti laiškų serijas, miegoti su partneriais, kuriuos niekinate ir t.t.- tiesiog negalite jam/ jai atleisti šio „pažeminimo“, ir taip išreikštos „kritikos“.

Pažįstama?

Kasdien galime patirti kažką panašaus. Ir patiriame. Vieni daugiau, kiti mažiau. Kuo daugiau nuveikiate, tuo daugiau kritikos sutinkate. Tačiau tai galioja ir kai veikiame …mažiau. Maža to, didžiausias ir aršiausias mūsų kritikas visada šalia- mums tarp ausų. Savo seminaruose dalyvius paprašome tam tikrą laiką stenografuoti visas tuo metu kilusias mintis. Siaubas: tokių blevyzgų neišgirstum net geriausiame „off line“ anekdotų šou. Dabar, kai gyvename anonimiškos virtualybės laikais, visą šį šlamštą pagaliau turime kur panaudoti: „čatuose“, „bloguose“ ir komentuodami visas be išimties naujienas naujienų portaluose.

Dalykas toks: ar virtualiai, ar „realiai“ kasdien gaunamą kritiką reikės suvirškinti.

Kaip?

Klasikinis būdas Nr. 1 „Lokomotyvinis“, a la „Šunys loja, karavanas važiuoja“

Nekreipk dėmesio į tai, ką sako kritikai. Dar nė vieno kritiko garbei nepastatytas monumentas – Jean Sibelius

Esmė: kritiką ignoruojame. „Fuck it“, „Shit happens“ ir tiek. Politikai tokiu atveju didžiuojasi, kad „tik tie, kurie nieko nedaro ir yra tie, kurie nedaro klaidų“. Veiksmingas būdas, jei išties pasitikite savimi, ar haliucinuojate, kad be jūsų dangus griūtų: kaip tas komunistas klasikiniame sovietų kino epe „Komunistas“- kulkos sminga jam į krūtinę, o jis šiepiasi ir šaukia „davaite suki, streliaite“.

Privalumai : dažniausiai veikia. Jūsų savimonės lokomotyvas važiuoja tol, kol kas nors nenuverčia jo nuo bėgių.

Trūkumai: Absoliutus kritikos ignoravimas yra vienas iš klasikinių psichopato požymių, beje, būdingas daugeliui didžiausių šių laikų globalinių korporacijų ir įtakingiausių politikų. Jei ignoruojate kritiką, ignoruojate ir informaciją, kurią gaunate, beje, nemokamai: ką galbūt verta daryti kitaip.

Klasikinis būdas Nr. 2 „Racionalusis“, „Net ir gudri višta uodegą nusidilgina“

Esmė: suvokiame, kad kiekvienas elgesys (ir anot NLP), turi teigiamą ketinimą, ir bandome jį įžvelgti net aršiausioje kritikoje. Galbūt mes elementariai ignoravome svarbią informaciją, kurią mums dabar sako kritikai?

Privalumai : veikia, jei esate lankstūs įprasminti įvairias perspektyvas ir kontekstus, tai galimybė bendradarbiauti, o ne „buldozeriuoti“ idėjas, ypač jei kritiką gaunate iš žmonių, kurie tam tikroje srityje žino daugiau. Tada, kai kritikai iš esmės nesuvokia jūsų veiklos užmojų masto ar reikšmės, ir kabinasi dėl smulkmenų, turite laisvę suvokti, kad ši kritika jūsų nesustabdys.

Trūkumai: neveikia, jei jaučiatės nepagrįstai užgauti, neįvertinti ar įžeisti, nes tada kritikos nesugebėsite vertinti racionaliai.

NLP būdas Nr. 3 „Disasocijacija“, „Kaip aš vertinčiau šią kritiką, jei ji nebūtų tiesiogiai man? “

Esmė: elementari. Kad objektyviau suvoktume, ką mums sako kritikiai, verta „nefiltruoti“ informacijos per mūsų nuostatų, įsitikinimų ir emocinių būsenų filtrus. Kaip? Štai paprastas pratimas. Turite laiko? Perskaitykite, ir iš karto atlikite jį dabar.
Prisiminkite situaciją, kai jautėtės, kad pasaulis „po jūsų kojomis“, kai, anot dr. Michael Hall, „jautėte, kad galite užgesinti pragarą su vandens pistoletu“. Įsidėmėkite, ką tada jautėte, matėte, ir girdėjote (jei negalite tokios būsenos įsivaizduoti, pagalvokite, kaip Jūs jaustumėtės, jei taip būtų). Susiekite šios būsenos „piką“ su tam tikru garsu, pvz.: žemu ir aistringu gospelio choro „Oh…yeah!“ , ar bet kokiu kitu lengvai pakartojamu unikaliu stimulu (kad ir ypatinga suspaustų pirštų kombinacija), kad galėtumėte lengvai šią efektyvią būseną vėl iššaukti. (Tai „inkaras“, kurį, beje, galėsite naudoti ne tik šiame pratime, bet ir bet kada, kai reikės jaustis užtikrintai be jokios priežasties)
Dabar- pamatykite save iš šalies , tarkime, televizoriaus ekrane. Matote? Maža to, šis juodai baltai rodantis televizorius yra už neperšaunamo stiklo sienos- bet Jūs puikiai galite girdėti ir matyti save televizoriuje net už jos.
Per televizorių pradedamas rodyti siužetas apie kažkurį konkretų Jums nemalonios kritikos atvejį. Pastebėkite, kad kritika – ir jūsų atsakymai – virsta komiksų „balionais“- visi žodžiai užrašomi ore skraidančiuose „burbuluose“ ar paprasčiausiai subtitrais. Vis dar jaučiate kritikos kartėlį? Aktyvuokite „Oh yeah“ gospelio chorą ar išjunkite televizoriaus garsą- pakeiskite kažką taip, kad galėtumėte tiesiog smalsiai ir „objektyviai“ vėl save stebėti.
Režisuojate. Persukate siužetą pirmyn atgal , konkretizuojate kritiką, konkretizuojate jūsų atsakymus. Dėl ko veikėjai TV ekrane sutaria, ir dėl ko jie nesutaria? Kas yra abiejų pusių teigiami ketinimai? Optimizuojate savo atsakymus ir savo reakcijas šiame siužete, ir „pervarote“ siužetą dar kartą, kad matytumėte save jau racionaliau ir įžvalgiau reaguojantį į kritiką.
Patenkinti? Pašalinkite neperšaunamo stiklo sieną ir leiskite jums- TV personažui- integruotis tikrajame „Jūs“, su visomis naujomis ir naudingomis įžvalgomis. Pagalvokite apie artimiausias situacijas ateityje, kur galite sulaukti kritikos- kiek kitaip jos jau atrodo?

Privalumai : veikia! Žinoma, bus tokių, kurie nė nepabandę sakys- “kodėl aš čia turėčiau haliucinuoti?“. Geras klausimas… tačiau bet kuri neadekvati emocinė reakcija į kritiką irgi tėra mūsų haliucinacija. Kiek nesėkmių, pralaimėjimų ir kartėlio mes haliucinuojame „pagal nutylėjimą“ be jokio reikalo kasdien? Kodėl nepabandyti patirti tą pačią patirtį kitaip, ir tada spręsti?

Trūkumai: man sunku juos įžvelgti. Yra sakančių, kad pakeitę mąstymo būdą, mes neišsprendžiame problemų- tarsi „kiek beglaistytum sugedusį pyragą lajumi, jis bus sugedęs pyragas“. Tačiau mūsų būsenos ir nuostatos nėra „sugedę“ pyragai, todėl tai nėra tinkama metafora. Tai, kaip mes jaučiamės, ir kaip mes reaguojame į „tikrus“ (ne veltui kabutės) ar tariamus stimulus, yra procesas. Jei sąmoningai pratiname save išbandyti naujus pasaulio suvokimo/ reakcijų modelius, anksčiau ar vėliau tapsime lankstesni reaguoti optimaliau. Jei šis disasociacijos būdas Jums neveikia taip gerai, kaip tikėjotės, pabandykite kitokius scenarijus- juk tai Jūsų šou, ir jūs esate jo režisierius! Bet bandykite.

Ir apie vidinį kritišką balsą.

Ar kada įsiklausėte, kaip save kritikuojate? Levitano bosu, ar kokiu čaižiu isterišku balsu? Pabandykite vieną mažą triuką- kitą kartą, kai vėl sau sakysite „na ir asilas, -lė“, „na kaip aš čia taip“, „esu niekam tikęs“ ar net necenzūriškai blevyzgosite ir persite sau kailį „viduje“, pakeiskite tik vieną dalyką. Vidinį balsą. Lai tai būna kūlverstukas, teletabis, peliukas Mikis- bet kas, kieno moralų jūs nepriimtumėte rimtai. Nagi, pakartokite patys sau ką nors „itin kritiško“. Šypsotės? Gera pradžia.

(c) Vidas Jankauskas, 2006.